Andrius Aleksandravičius
Tarpukaryje sustojęs laikas: kaunietės menininkės namai – lyg art deco muziejus
Rasa Pangonytė

Ant senos komodos tiksi puošnus prancūziškas laikrodis; didžiulės monsteros paunksmėje stovi savo vertę žinanti art deco stiliaus sofa; nuo juodai dažytų sienų žvelgia tarpukario garsenybių portretai. Kiekvienas menininkės Karolinos Markauskienės namų kampelis atrodo lyg šimtametės fotografijos kadras, tik kelios modernios detalės išduoda, kad čia vyksta didelės šeimos gyvenimas.

Trijų kambarių butą senos statybos daugiabutyje Kauno Vilijampolės rajone Karolinos ir Viliaus Markauskų šeima įsigijo prieš penkerius metus. Per tiek laiko detalė po detalės šie namai prisipildė art deco stiliaus daiktų ir nuotaikos.

Vintažiniais daiktais visada domėjusis menininkė pasakoja, kad art deco ją itin sužavėjo lankantis žymių Kauno tarpukario veikėjų memorialiniuose butuose-muziejuose. „Galaunių, Petrauskų namai nežmoniškai gražūs, ryškios sienos, grindys. Nors paprastai galvojama, kad seniau viskas buvo pilka“, – pasakoja ji.

Menininkę žavi lietuviški art deco stiliaus baldai, ypač Jono Prapuolenio, Arno Funko kūryba. Lietuviški art deco baldai jai gražesni nei europietiški, nes kuklesnė puošyba išryškina grynesnes formas. Prieš šimtmetį Lietuvoje gaminti baldai – tikra retenybė, tačiau vis dar įmanoma jų rasti.

K. Markauskienė pasakoja, kad, ieškodama namams tinkamo daikto, ji kasdien tikrina skelbimus, savaitgaliais važiuoja į sendaikčių, bagažinių turgus, ir tai jai – didelis malonumas. Į namus patenka tik tie daiktai, kurių tuo metu tikrai reikia, nors, pripažįsta, būna radinių, kuriuos gaila palikti: „Gailimės, kad neturime sandėlio. Radę gražų baldą neturime, kur jo laikinai padėti, nes vis tiek kažkada turėsime didesnius namus.“

Pirkti tik dėvėtus daiktus tapo tokiu stipriu įpročiu, kad naujų daiktų pirkimas atrodo tarsi nuodėmė. Tiesa, keletas naujų baldų stovi vaikų kambaryje, nes paauglei dukrai nepatinka „senienos“.

Citata:Kartais baldas atrodo šiaip sau, bet, kai nušveiti, nulakuoji, viskas kitaip atsiskleidžia.

Ieško kiekvieną dieną

Kartais nutinka taip, kad vieną namuose jau esantį baldą pakeičia kitas, gražesnis, artimesnis širdžiai. Pavyzdžiui, svetainėje esanti sofa su foteliais – jau trečias, anot pašnekovės, tikriausiai jau tas tikrasis svetainės baldų komplektas. Išraiškingų art deco formų minkštų baldų komplektą šeima įsigijo internetiniame aukcione. Apšiurę baldai stovėjo sodo namelyje Marijampolės rajone. Restauravus medinę dalį, pakeitus gobelenus ir pritvirtinus sofos nugarėlę, minimalistinių formų komplektas tapo tikra svetainės puošmena.

Šalia plokštelių kolekciją saugančios lentynos stovi apvali atvira spintelė, atkeliavusi iš kaimyninio Žaliakalnio. Baldo pardavėjas menininkei pasakojo, kad komodėlę pagamino kadaise jo name gyvenęs baldžius.

Abipus televizoriaus kabančias bronzines bra žvakides dailininkė rado dėvėtų drabužių parduotuvėje įvairių žalvarinių daiktų prigrūstame maiše. „Išsitraukiau, sumokėjau 6 eurus ir parsinešiau. Vyras juokėsi, kokios čia skardos, tačiau gerai apžiūrėję ant nugarėlės radome įrašą, kad tai – žymaus norvegų dizainerio kūrinys“, – šypsosi K. Markauskienė.

Daugelis pastatomų žvakidžių dovanotos. Art nouveau, art deco ar kito stiliaus. Menininkė sako, kad gryno art deco stiliaus žvakidžių surasti sunku, kaip ir šviestuvų bei indų, ypač lietuviškų, nes jų čia paprasčiausiai negamino.

Citata:Prielaida, kad pats Narutavičius sėdėjo prie to stalo, iškart sukuria kitokią daikto vertę.

Jaukioje apvalių formų indaujoje daug senų indų, bet tikru laimikiu moteris vadina dviejų dalių permatomo stiklo puodelių komplektą. Nors ir labai saugodama, visus indus naudoja. Tiesa, juokauja, kad visiškai nesibaimina sudaužyti kurios nors sietynu virtusios taurės, nes taip atsiranda vietos naujam pirkiniui.

Nors atrodo, kad namai visiškai apstatyti, K. Markauskienė sako, kad ieškomų daiktų sąrašas dar ilgas: toršeras, prie valgomojo stalo labiau tinkančios kėdės, grafinas su taurelėmis...

Namų vertybė – J. Dvarionaitės pianinas

Kiekvienas namuose esantis baldas turi savo atsiradimo ar prieš tai buvusio gyvenimo istoriją. Daugumos jų neįmanoma patikrinti, tačiau K. Markauskienei patinka jomis tikėti.

Jai malonu galvoti, kad prie apvalaus pietų stalo galbūt sėdėjo Nepriklausomybės Akto signataras Stanislovas Narutavičius. „Pietų stalą parsivežėme iš Žaliakalnio. Jis ne art deco stiliaus, bet pagamintas lietuvių meistrų tarpukariu. Stalas priklausė signataro Narutavičiaus giminaitei. Tai tik giminaitė, bet prielaida, kad pats Narutavičius sėdėjo prie to stalo, iškart sukuria kitokią daikto vertę“, – teigia menininkė.

Vaizduotę jaudina ir pianino istorija. Kai seno, bet gerai skambančio pianino dukrai ieškodami Markauskai pamatė skelbimą, kad parduodamas senas „Ibach“, priklausęs kompozitoriaus Balio Dvariono sesei, dainininkei Julijai Dvarionaitei, abejonių dėl instrumento pirkimo nekilo. Viena didžiausių namų vertybių vadinamas pianinas po suderinimo puikiai skamba, tačiau dar laukia išorės restauracijos.

Ant pianino stovi dar vienas netikėtas radinys – 1925 m. dirigento Stasio Šimkaus rūpesčiu išleisti kompozitoriaus M. K. Čiurlionio natų sąsiuviniai.

Pabėgimo kampelyje – išmestas fotelis

„Čia mano narnija, kur galiu nuo visko pabėgti“, – rodydama į miegamajame esantį knygų kampelį sako K. Markauskienė. Šios erdvės pasididžiavimas – art deco stiliaus fotelis. Skirtingai nei kitus daiktus, šį pora pastebėjo šalia konteinerių, viename Kauno kieme. „Vyras pamatė fotelio rėmą. Jis buvo baisus, faneruotė apsilupusi. Sakiau, imame, jei tu iš jo ką nors padarysi. Parsivežėme, vyras atnaujino faneruotę, nulakavo, pritaikėme minkštą dalį, pakeitėme gobeleną ir turime baldą“, – fotelio atsiradimo istoriją pasakoja K. Markauskienė.

Žiūrėdama į tarpukariu gamintus baldus, ji žavisi medinių detalių grožiu, jai patinka stebėti, kaip per laiką nublankęs riešutmedžio ar beržo raštas vėl pražysta medį apdorojus iš naujo: „Kartais baldas atrodo šiaip sau, bet, kai nušveiti, nulakuoji, viskas kitaip atsiskleidžia. Ypač beržas.“

Prie fotelio pritapo puošnus staliukas su graviruotu žalvariniu stalviršiu. Nors rytietiškas staliukas nepataiko į art deco stilistiką, turi ilgo „gyvenimo“ Lietuvoje istoriją. „Šitą baldą pirkome Vilijampolėje iš žmogaus, kurio teta kažkada dirbo žydo krautuvėlėje ir iš ten su nuolaida įsigijo šitą staliuką“, – prisimena menininkė.

Įkvepia laikmetis ir asmenybės

K. Markauskienę domina ne tik tarpukario dizainas, bet ir žymios to meto Kauno asmenybės. Jos – dailininkės įkvėpimo šaltinis. „Kiti sako, kad juos įkvepia gamta, o mane – žmonių istorijos. Skaitau Kauno tarpukario garsenybių biografijas – ten tokie serialai... Man kartais taip gaila, kad visi žinome Fridą Kahlo, bet mažai kas žino apie dailininką Petrą Kalpoką ar solistę Adelę Galaunienę. O jų istorijos tokios neįtikėtinos“, – apgailestauja menininkė.

Foto galerija:galerija_001:

Foto galerija.: new_000274590_0

Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė, Julija Dvarionaitė, Salomėja Nėris, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė – senų rėmelių apgaubti, nepaprastų tarpukario asmenybių portretai tapo šių namų dalimi. „Man labai patinka netobuli žmonės. Tokius tapyti įdomiau. Sakoma, kad kiekvienas dailininkas, ką betapytų – medį ar dar kažką, tapo truputį save“, – apie žymių tarpukario veikėjų įtaką kūrybai pasakoja dailininkė.

Šiuo metu K. Markauskienės namai – tokie, apgaubti art deco dvasios, tačiau menininkė neatmeta galimybės, kad, išsikrausčius į naujus namus, pamėgtų ir kitą laikmetį bei jam būdingą stilių, nes yra įsitikinusi, kad interjeras turi derėti prie architektūros ir bendros aplinkos.

Straipsnio komentarai

Siųsti
Interjeras interjeras