Gretos Gedvilienės kurtas interjeras. Leonas Garbačauskas
Didžiausios rekonstruoto buto Užupyje vertybės: senos sijos ir plytų sienos
Rasa Pangonytė

Kai architektė Greta Gedvilienė pirmą kartą atvažiavo apžiūrėti 34 kv. m patalpų Užupio gatvėje, išvydo ne tik tamsų apleistą pusrūsį, bet ir nuostabias plytų sienas, akmeninius pamatus ir šimtametes sijas. Po rekonstrukcijos šie elementai tapo prabangiausia namų puošmena.

Nuomai skirtas butas yra turistams patrauklioje vietoje – pačioje Užupio respublikos širdyje, prie Užupio angelo. Kaip sako architektė, kultūros paveldu pripažintame name esančiose patalpose buvo negalima, be to, ir nesinorėjo nieko griauti: „Šimtmečių istorijos paslaptis saugančios autentiškų plytų sienos ir sijos – unikalios ir gyvos, koks gyvas gali būti tik natūralus medis. Tai didžiausia buto puošmena. Jų ne tik negalima naikinti, priešingai, norėjosi kuo labiau išryškinti, eksponuoti.“

Šie elementai lėmė ir interjero koloritą – kaip fonas sienoms ir sijoms pasirinktos monochrominės, ramios spalvos.

G. Gedvilienė pasakoja, kad patalpų planas iš esmės liko nepakitęs. Nuspręsta atskirti tik miegamąjį – įrengti jį ten, kur pagal pirminį planą turėjo būti sandėliukas. „Priėmėme, manau, labai teisingą sprendimą – miegamąjį, kad ir labai nedidelį, izoliuoti nuo bendros erdvės. Drabužinės funkcijai puikiausiai pritaikėme storose senamiesčio sienose esančias arkas ir nišas, suprojektavome ten sienines drabužių spintas“, – pasakoja architektė.

Kad tamsus pusrūsis tiktų gyventi, reikėjo išspręsti du esminius klausimus: apšvietimą ir vėdinimą, nes natūrali šviesa ir oras patenka į patalpas tik pro vieną langą / įėjimo duris. „Įrengtas rekuperacinis vėdinimas, leidžiantis reguliuoti šviežio oro srautus į ir iš patalpų. Taip sukuriamas komfortiškas ir sveikas mikroklimatas. Tiesa, ir čia teko suktis kūrybingai, nes vėdinimo anga sienoje buvo tik viena, ją panaudojome šviežiam orui patekti į patalpas, o oro pašalinimas buvo įrengtas per kažkada buvusios krosnies angą“, – vėdinimo sprendimus paaiškina patalpas įrengusi architektė.

Natūralios šviesos stygių nuspręsta kompensuoti labai įvairiu, išskaidytu apšvietimu. G. Gedvilienės teigimu, pagrindinėje erdvėje yra aštuonios skirtingos apšvietimo grupės. Pagrindinis foninis apšvietimas leidžia sukurti dienos šviesos efektą, lokalus skirtas atskiroms zonoms – virtuvės darbastaliui, valgomojo, svetainės ir darbo zonoms. Autentiškas plytų sienas išryškina akcentinė LED apšvietimo juosta.

Nedidelė darbo zona įrengta prie lango nišos. Kaip sako architektė, spėjama, kad kažkada tai buvo langas į lauką, tačiau vėliau, kai šalia buvo pristatytas dar vienas namas, ji tapo tiesiog dekoratyvia lango arka, už kurios gyvena kaimynai. Siekiant maksimaliai išnaudoti šį elementą sukurta stilizuota lango imitacija, o joje įkomponuota ant apšviečiamo stiklo perkelta Užupio gatvės nuotrauka.

G. Gedvilienė sako, kad nesinorėjo autentiškų sienų apkrauti sunkiais baldais ir detalėmis, todėl bute vyrauja švarus, modernus neapkraunantis stilius. „Siekėme, kad buto stilistika būtų harmoninga, tačiau kartu norėjosi, kad kiekviena patalpa turėtų savo akcentus. Pagrindinėje erdvėje tai yra plytos ir sijos, vonios puošmena – akmens praustuvas, kuris lyg ir suteikė bendrą akmens stilistiką visai patalpai“, – aiškina ji. Dėl vientisumo vonioje atsirado senamiesčio grindinį atkartojančios natūralių akmenėlių mozaikos grindys, akmens ir betono imitacijos plytelių siena duše.

Foto galerija.: new_000233555_0

Vengiant detalių pertekliaus, vietoje tradicinio rankšluosčių džiovintuvo įrengta šildoma siena su modernia kabykla. Pasak architektės, netradicinis sprendimas atsisakyti vonios durų sukėlė daug diskusijų. „Tačiau dėl vietos stokos ir dėl siekio kuo mažiau užgožti į vonios kambarį vedančią plytų arką nusprendėme durų nestatyti, o vietoje jų pakabinome storo sunkaus audinio užuolaidą, izoliuojančią garsą, vaizdą, kvapus“, – neįprastą sprendimą paaiškina G. Gedvilienė.

Anot architektės, už varstomų durų suprojektuota miegui skirta patalpa pareikalavo daugiausia kūrybos ir fantazijos. „Turėjome įrengti patikimą sienų hidroizoliaciją, nes ši nedidelė patalpa yra dar pusmetriu žemiau nei pagrindinės buto patalpos, buvo rizika drėgmei skverbtis per jas. Virš miegamojo yra laiptinė, todėl teko pasirūpinti lubų garso izoliacija – dėjome kelis sluoksnius akmens vatos ir beržo faneros“, – techninius niuansus pasakoja G. Gedvilienė. Didelio profesionalumo pareikalavo ir patalpos geometrija. Ji, architektės žodžiais, šioje patalpoje tiesiog neegzistavo: „Kadangi tai kambarys-lova, teko pavargti, kol sukūrėme stačius kampus“, – šypsosi ji.

Nuožulnios lubos virš įėjimo į miegamąjį pagyvintos poliuretano lipdiniais, kurių horizontalus raštas vizualiai praplečia erdvę. Po lova esanti patalynės dėžė papildo daiktams susidėti skirtų vietų skaičių.

Siauros galvūgalio sienos centre – ant stiklo perkelta netikėtu rakursu nufotografuota Vilniaus arkikatedra.

Interjeras interjeras