Į šiaurę nuo Pekino esančiame slėnyje, garsėjančiame Mingų dinastijos Didžiosios sienos liekanomis, architektų biuras OPEN suprojektavo Garso koplyčią – monolitinę koncertų salę po atviru dangumi.

Paslaptingą riedulį primenanti apversto kūgio konstrukcija pastatyta iš betono, sumaišyto su smulkintų vietinių mineralų gausių uolienų užpildu. Jame yra pusiau lauke esantis amfiteatras, lauko scena, apžvalgos aikštelės ir pagalbinės erdvės. Akustinės formos salė pritaikyta muzikos pasirodymams, tačiau ją taip pat galima naudoti kaip erdvę apmąstymams ir bendruomenės susibūrimams. Per dideles angas statinio viršuje ir mažas įvairių formų angas sienose atsiveria nuostabūs dangaus ir slėnio vaizdai bei sklinda įvairūs gamtos garsai.

„Kai šviečia saulė, jos spinduliai šoka šiurkščiais olos paviršiais, pripildydami ją šviesos ir garso. Kai lyja, vanduo, krisdamas pro centrinę salės angą, taip pat sukuria meditacinį spektaklį, purslais aptaškydamas grindis ir ištekėdamas grindų kanalais“, – rašoma architektūros studijos puslapyje. Nevykstant koncertams, salėje galima ramiai klausytis paukščių čiulbėjimo, vabzdžių čirškimo, vėjo šnarėjimo medžiuose ar lietaus lašų barbenimo į grindis. Šioje paslaptingoje erdvėje gamta kuria nuolat besikeičiančią simfoniją.

Vingiuotais laiptais pakilus į viršų atsiduriama koncertų salės viršuje esančiame plokščiakalnyje, iš kur plačiai atsiveria slėnio panorama.

Sukurtą uolą primenančią struktūrą sudaro vidinis ir išorinis karkasas, o tarp jų esanti erdvė veikia kaip santvara. Garso koplyčia neturi šildymo ar oro kondicionavimo sistemos, todėl sunaudoja minimalų energijos kiekį.