Siauromis stačiomis gatvelėmis važiuodama apžiūrėti tarpukario vilų apsupto sklypo Žaliakalnyje, kraštovaizdžio dizainerė Asta Grabauskienė jautėsi lyg Italijos miestelyje. Tokį pojūtį ji stengėsi sukurti ir ant skardžio stovinčio namo šeimininkams, įrengusi natūralų ir gyvybingą sodą.

Asta, kokią užduotį turėjote šiame sode?

Svarbiausia užduotis buvo pritaikyti sklypą savo reikmėms, kiek įmanoma išsaugant natūralią aplinką ir reljefą. Sklypas ne tik netaisyklingos formos, bet turi apie 15 metrų perkritimą. Iš gatvės patenkama į antrą namo aukštą, iš pirmo namo aukšto patenkama į kiemą, tarpinį sklypo lygį, o apatinėje sklypo dalyje, apie 10 metrų žemiau, likęs senas vaismedžių sodas. Prie rekonstruojamo namo jau buvo įrengti nuo gatvės iki vidinio kiemo esantys laiptai. Vidiniame kieme reikėjo suplanuoti vietą baseinui, pergolei, taip pat laiptus, vedančius į vaismedžių sodą. Sodą reikėjo papildyti naujais vaismedžiais, vaiskrūmiais.

Kokio įspūdžio siekėte kurdama šį sodą?

Pamenu, kaip važiuodama siauromis Žaliakalnio gatvelėmis ir ieškodama sklypo buvau sužavėta šios vietos jaukumo. Tarytum serpantinu privažiavusi iki namo, kur iš vienos gatvelės pusės leidžiasi skardis, iš kitos – kyla šlaitai, pasijutau lyg Italijos miestelyje. Sklypą supo vešli augmenija, į dangų besistiebiantys ąžuolai, klevai. Visa tai, regis, tarpo tarp šiltų, tarpukariu statytų vilų sienų.

Atrodė, lyg būčiau pakliuvusi į kitą pasaulį. Sėdėdamos su šeimininke po sena obelimi vidury kiemo, bemaž toje vietoje, kur dabar įrengtas baseinas, kalbėjome, kad šis sodas turėtų išlaikyti savo žavų natūralumą, galėtų priminti Italiją, šiltus kraštus, kur augalai augtų natūraliai, svirtų, kvepėtų, klegėtų nuo paukščių, kad sodas būtų gyvas. Tiesa, po kažkurios audros šios obels nebeliko, buvo gaila, kita vertus, tai leido laisviau planuoti kiemo erdvę.

Kaip sodo viziją paveikė namo architektūra, reljefas ir iš sklypo atsiveriantis peizažas?

Anot šeimininkų, namas statytas šiek tiek vėliau nei tarpukariu ir nepatenka į saugomų objektų sąrašą, tačiau pastato struktūra, tiltelis nuo gatvės iki namo antro aukšto, tam tikri architektūriniai elementai, pvz., renovuojant studijos „1 planas“ architektų „prikeltas“ portikas, padeda pastatui įsilieti į senesnių pastatų kaimynystę. Pastatas turi modernizmo ir atkurtų istorizmo bruožų, tad norėjosi griežtesnio būsimų struktūrų planavimo, lygiavimo.

Citata:Įsivaizdavau, kokius pojūčius turėtų kelti sodas žvelgiant į tolimą miesto peizažą per aromatingų, atokaitoje po obelimis siūruojančius tarpstančių augalų lapus ir žiedynus.

Vis tik dėl sudėtingo patekimo į vidinį sklypo kiemą ir dėl tam tikrų su šlaitu susijusių apribojimų ne visos linijos atitiko pirminį planą. Šiek tiek keitėsi baseino vieta ir aukštis, buvo nuspręsta baseiną patraukti arčiau namo. Jį nusprendėme įrengti tik su paprastu akmens plokščių apvadu, neintegruotą į terasas, siekiant neapsunkinti ir taip mažos erdvės bei nenustelbti pastato portiko.

Vidinio kiemo erdvę, į kurią patenkama iš pirmo aukšto, norėjome išnaudoti kiek įmanoma geriau. Čia, be baseino, buvo suplanuota pergolė, laisva vejos zona gėrėjimuisi nuostabia Kauno panorama. Dabartinis sklypo vaizdas nuo buvusio ypač daug nepasikeitė. Gal tapo tvarkingesnis, labiau struktūrizuotas, pakilo vidinio kiemo (baseino zonos) lygis. Dabartinio šlaito vietoje, priešais namą, be vaismedžių, augo šeivamedžių, uosialapių klevų, krūmynų. Jų atsisakėme, nes ilgainiui būtų užstoję vaizdą, palikome tik vaismedžius ir dar kelis medžius – eglę, lazdynus. Šlaitą apsodinome rožėmis, žemesniais lapuočiais krūmais, žoliniais, kiliminiais augalais.

Palei šonines sklypo ribas palikome visas senas alyvas, šeivamedžius, lazdynus, juos integravome į želdynų zonas. Sklypo sutvarkymo viziją labiausiai lėmė sudėtingas reljefas, poreikis pritaikyti jį tam tikroms funkcinėms zonoms ir, žinoma, unikalus peizažas. Kad ilgainiui būtų paprastesnė šlaitų priežiūra, kad jie būtų geriau sutvirtinti, nusprendėme čia vejos neauginti, o apsodinti žemesniais krūmais, rožėmis, žolelėmis, kitais prie jų derančiais žoliniais augalais. Kita vertus, įsivaizdavau, kokius pojūčius turėtų kelti sodas žvelgiant į tolimą miesto peizažą per aromatingų, atokaitoje po obelimis siūruojančius tarpstančių augalų lapus ir žiedynus.

Didelį dėmesį skyrėte laiptams ir teritorijai aplink juos. Papasakokite apie šios vietos sprendimus. Laiptų pakopas formavote naujai ar jos likusios iš seniau?

Šioje vietoje, kur dabar įrengti laiptai, buvo netaisyklinga šlaito įduba. Ir pradžių galvojau taikyti griežtesnes linijas, bet pasivaikščiojus sklype tapo aišku, kad šioje vietoje jie lyg ir nebūtų namo dalis. Čia buvo patogiau atkartoti banguotą reljefą, be to, norėjosi, kad leidimasis jais link miesto ir senojo sodo būtų tarytum meditacija – mėgaujantis kvapais, liečiant augalus, pasineriant lyg į kitą būvį. Vingiuojantis laiptų kontūras, abipus vešintys augalai, manau, padėjo sukurti šį pojūtį. Vakarais, virš miesto leidžiantis saulei, ši vieta tikrai turi kažkokios magijos.

Laiptai buvo betonuojami vietoje, po to apklijuoti specialiai užsakytais kalkakmenio blokais.

Pergolė kol kas gana atvira. Kaip ji turėtų atrodyti po poros metų?

Prie jos sodinome aktinidijas, laipiojančiąsias hortenzijas, ilgainiui pergolės karkasas gal ir nebebus matomas, o tankios vijoklių šakos suformuos priedangą nuo lietaus.

Kokia augmenija supa baseiną?

Gražų foną jam kuria daug palei ribas išlikusių lapuočių krūmų: lazdynai, šeivamedžiai, alyvos. Priešais juos pasodinome įvairių žolinių augalų: miskantų, melvenių, baltai žydinčių kemerų, kinmėčių, girmėčių, raudonėlių, čiobrelių. Taip pat įterpėme lanksvų krūmų, magnoliją.

Koks spalvinis šio sodo kodas?

Sklypas turbūt neturi vieno spalvinio kodo – per daug skirtingos visos jo zonos. Viršutinis šlaitas yra šiaurėje, po medžiais, todėl saulės jame mažiau. Čia sodinome unksmamėgius žolinius augalus, kurie atrodytų neutralūs ir derėtų prie gatvelės augmenijos: melvenes, lendrūnus, viksvas, jazminus, alyvas, mažąsias žiemes, gebenes. Tarpinis, iš vidinio kiemo matomas, šlaitas yra visai kitoks – beveik visą dieną kaitinamas saulės. Galbūt dėl šios atokaitos, jaukios apsupties ir padūmavusio „kalnų“ peizažo norėjosi sodinti pastelinius, prigesintus, tarsi nuo saulės išblukusius augalus, kurie dar labiau sustiprintų buvimo itališkame viduramžių miestelyje pojūtį. Tam tiko „David Austin“ ir kitos rožės: „Emily Bronte“, „Clair Austin“, „Alden Biesen“, Clair Matin“, „Iceberg“ „Artemis“, „The Generous Gardener“. Taip pat švelnios, sidabriškos, rūdžių atspalvio tekstūros žoliniai augalai: trigysliai šlamainiai, tikrosios levandos, kaukazinės žvaigždūnės, paprastieji raudonėliai, penstemonai, dėmėtieji rūgtys, pankolinės kinmėtės, čiobreliai, kalninės ir marokinės mėtos, girmėtės, smulkiažiedės rusmenės, cefaliarijos...

Foto galerija.: new_000274597_0

Siekiau sendinto, istorinio įspūdžio, kuris sustiprintų vietos aurą. Čia visada galima įterpti norimų žolelių, gėlių. Čia vietą rado ir šeimininkei draugių dovanotos gėlės – tamsialapės soruolės, ežiuolės. Gėlynas niekada nebus baigtinis. Vienos gėlės išplis labiau, kitos mažiau, gal kažkas nunyks. Paveikslas nuolat keisis. Į šiuos gėlynus labiau žiūriu kaip į sukurtą nuotaiką, lyg pagrindines natas, kur visada liks vietos pustoniams, eksperimentams, kūrybai.

Kokie augalai dominuoja ir kaip juos derinote tarpusavyje?

Po kelerių metų labiausiai turėtų atsiskleisti rožės. Dabar sodui antri metai, per šį laiką labiausiai suvešėjo varpiniai augalai – miskantai, soruolės, melvenės, taip pat kemerai, rūgtys, nors atrodė, kad kaitinamame šlaite jiems bus sunkoka augti. Gali būti, kad rožėms paaugus kai kuriuos augalus reikės iškelti į laisvesnes vietas. Renkantis ir derinant augalus buvo svarbus ne tik jų kuriamas vizualinis ir juslinis įspūdis, bet ir jų dydis – kad žiūrint nuo šlaito žemiau augantys augalai būtų „matomi“ ir sietųsi su supančiu Žaliakalnio fonu, bet ir ne per daug dominuojantys – kad nenustelbtų vaizdo.

Dauguma augalų išlaikys savo gražią struktūrą per žiemą. Išraiškingomis rusvų stiebų ir lapų formomis, kaligrafiškais žiedynais turėtų prilygti vasariškam gėlynų vaizdui. Rudeniški gėlynai man savotiškai primena japonišką haiku – minimalia, suspausta forma atskleisti esmę, karkasą. Parodyti, kas liko svarbiausia, lyg apsinuoginant. Rudens grožį sunkiau mylėti, tam reikia tam tikros empatijos, bet mokėjimas juo džiaugtis, manau, kalba apie žmogaus brandą.

Iš tiesų visi darbai buvo ir įdomūs, ir sudėtingi. Sudėtingi, nes nebuvo galimybės į sklypą patekti jokiai technikai. Visos medžiagos buvo nuleidžiamos šlaitu. Tad ir baseino, laiptų betonavimas, žemių, augalų atvežimas, šlaitų tvarkymas – viskas buvo atliekama rankiniu būdu. Kai kur gal nepavyko papildyti tokio reikalingo geresnio paruošiamojo grunto sluoksnio, kiek norėjome, bet nepaisant to viskas auga. Vidinio kiemo erdvė galbūt galėjo būti kiek didesnė baseiną pastūmus link šlaito, tačiau tam būtų prireikę papildomo šlaito tvirtinimo, ką be specialios technikos būtų buvę sunku įgyvendinti. Projektui šeimininkai skyrė daug dėmesio ir jėgų. Džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie šios unikalios vietos ir kad geranoriškas visų nusiteikimas leido įgyvendinti nemažai pastangų reikalaujančią viziją bei sukurti gerą energiją spinduliuojančią erdvę.