Kurdama Vilniuje esantį sodą, kraštovaizdžio dizainerė Asta Grabauskienė atsižvelgė į anksčiau suformuotą sklypo struktūrą, gamtinį kontekstą ir namo architektūrą.

Atvykusią į pušyno apsuptą 14 arų sklypą, kraštovaizdžio dizainerę pasitiko 2004 m. architekto Algirdo Norkūno projektuotas bauhauzo stiliaus namas ir prižiūrėtas, bet šeimininkų nebetenkinantis sodas. A. Grabauskienė prisimena, kad sklype trūko sąsajų tarp augalų, kitų sodo struktūros elementų ir pastato, o erdvė atrodė prigesusi. „Kadangi pastato fasadas buvo neseniai renovuotas, šeimininkai ir architektai norėjo, kad ir priekiniam sodui būtų suteiktas gaivesnis, svetingesnis vaizdas“, – jai patikėtą užduotį apibūdina dizainerė.

Aplinkos specialistė pasakoja, kad sklype augo kelios pušys, šiek tiek lapuočių krūmų, čia buvo ir seniau įrengtas tvenkinys su veikiančiu fontanėliu. Į akis krito abipus tako auginamos kukmedžių krūmų eilės, kurios dar labiau paryškino ir taip neįprastai ilgą dominuojančią tako ašį, pusiau dalijančią priekinį kiemą.

„Šie elementai tarytum atitraukė žvilgsnį nuo pastato, stelbė jį. Tad norėjosi, kad sklype atsirastų linijų, kurios šią ašį prigesintų, o namą vizualiai apglėbtų, priartintų, kad atsirastų ryšys tarp pastato ir takų su tvenkiniu, takų ir želdynų, želdynų ir supančio pušyno“, – sako A. Grabauskienė.

Nors šeimininkai norėjo pokyčių, jie nesiekė visko perdaryti iš esmės. Atsižvelgdama į tai, dizainerė išlaikė visas buvusias zonas – prie vartų, garažo, tvenkinio, įėjimo, bet jų neišskyrė, atvirkščiai – siekė viską sujungti, tarsi apvilkti tuo pačiu drabužiu, prisiūdama skirtingas detales.

Tvarkydama sodą, ji pakoregavo esamo tako kaip ašies kontūrus taip, kad jie papildytų pastato struktūrą, ir įrengė naujus takų fragmentus abipus pagrindinio tako, kad šie leistų pastatą ir tvenkinį įkomponuoti į bendrą sklypo planą.

Vejos ir kelių rododendrų apsuptą tvenkinį, perbraižius planą, apgaubė vešlus želdynas – jis tapo natūraliu sodo elementu. Priešais pastatą, kur anksčiau buvo skaldele dengta kalvelė su formuojama pušele, taip pat buvo suprojektuotas želdynas – gėlynas su medeliais, krūmais, žoliniais augalais.

„Norėjosi čia pasodinti augalų, kurie sušvelnintų fasadą ir sykiu paryškintų jo monumentalumą šešėlių žaismu“, – aiškina A. Grabauskienė.

Projekto autorė sako, kad pagrindinė formuojamos erdvės idėja buvo vizualiai papildyti, atverti žvilgsniui pastatą ir artimą jo erdvę susieti su supančiu kraštovaizdžiu.

„Kadangi pastatas švarių, lakoniškų formų, griežto, monumentalaus fasado, norėjosi jį atsverti visiškai natūralia, gamtine aplinka. Dėl turimų augalų – suformuotų kukmedžių, šluotelinių hortenzijų (kuriuos priskirčiau prie dekoratyvesnių, ne taip natūraliai atrodančių augalų) – buvo pasiūlyta želdynus kurti panaudojant šiuos krūmus, bet juos pergrupuojant ir apsupant natūraliai atrodančia augmenija“, – projekto idėją aiškina aplinkos specialistė.

Po pataisymų prie pagrindinio tako, ties garažu, buvo prišlieta užapvalinta aikštelė. Aikštelės kontūrą ji pakeitė namo atžvilgiu sukūrusi tiesias lygiagrečias linijas, kurios leido išsaugoti erdvę ir išryškinti pastato fasadą.

Sukūrus lygiagrečių linijų pastato atžvilgiu – želdynų, takų, sklype atsirado keli tarpiniai planai, o pats sodas, pasak A. Grabauskienės, įgavo daugiau paslapties, gelmės ir erdvės. Pastatas tarytum priartėjo, o pagrindinio tako kaip ašies įspūdis išnyko: „Dabar norisi žvilgsniu tyrinėti visą sodą.“

Ji pastebi, kad bauhauzo stiliaus sodui galbūt būtų būdingesnė dar lengvesnė, labiau išgryninta, paprastesnė struktūra ir dar natūralesnė augmenija, bet šį savo kūrinį vadina tokio sodo stiliaus interpretacija prisitaikant prie esamo konteksto, gyventojų poreikių, o ne tiesmuku jo sekimu.

Prie sklypą juosiančios ažūrinės tvoros specialistė suformavo želdynus iš papildomų medelių, krūmų ir žolinių augalų, taip tarytum panaikindama jungtį tarp sodo ir aplinkos kraštovaizdžio. Tokį susiliejimo principą savo darbuose mėgstanti taikyti kraštovaizdžio dizainerė sako, kad jai patinka kurti žalias, aplinkoje ištirpstančias ribas, kurios leistų žvilgsniui netrikdomai pirmyn atgal slysti medžių lajomis, šešėliais.

„Tuomet sodinu augalus sluoksniais – iš medžių, medelių, krūmokšnių, įvairaus aukščio žolinių augalų. Sukurti tinkamas sodo ribas, manau, yra viena svarbiausių užduočių kuriant sodą, gal net svarbesnė už tinkamą sodo struktūrą. Geriau tegu nebūna tako aplink namą, bet tegu būna tinkamai paryškintas ar pridengtas vaizdas“, – pabrėžia A. Grabauskienė.

Tvarkant želdynus buvo persodinta čia daug augusių augalų: kukmedžių krūmai, šluotelinės hortenzijos, raugerškiai. Buvo pasodinta ir daug naujų: šluotelinių hortenzijų, Lamarko medlievų, pražangialapių sedulų. Kadangi šeimininkai pageidavo, kad sode būtų kuo daugiau žydinčių gėlių, parinkta plati daugiamečių gėlių paletė. Šalia lapuočių medelių sklype dabar auga įvairių rūšių žoliniai, varpiniai ir kiliminiai augalai, suteikiantys sodui gyvybės.

Pamiškėje buvo pasodinti vizualiai „ramesni“ augalai. Artėjant link pastato, augalai ryškėja, žiedų spalvos darosi intensyvesnės, prie tvenkinio augalai kuria gaivos, atsipalaidavimo įspūdį, bet pagrindinis audinys – želdyno karkasą kuriantys atsikartojantys augalai – visur išlieka tas pats.

A. Grabauskienė sako, kad, bėgant laikui, sodas pasidarys vešlesnis, suaugs žoliniai augalai, lajos pasieks planuotą apimtį, aplinka taps dar natūralesnė ir organiškesnė. Ji teigia, kad toks sodas nereikalaus ypatingos priežiūros – pakaks „palaikyti“ natūralią želdynų formą, apravėti ir pagenėti.

„Manau, bet kurio sodininko siekis – sukurti tokį sodą, kuris metams bėgant atrodytų kaip visada čia buvęs, taptų neatsiejama kraštovaizdžio dalimi, tarytum imtų kvėpuoti tuo pačiu gamtos ritmu. Kai nebelieka akivaizdžios ribos tarp to, kas natūralu ir kas buvo sukurta, laiko sąvoka išnyksta“, – paklausus, kaip metai pakeis šį sodą, nusišypso jo autorė.