Jei vaikštinėdami po Kauną iš Trakų gatvės pasuksite į Baritonų, jūsų žingsnį pristabdys aukštyn kylantis reljefas ir smalsumas – noras apžiūrėti modernų iš žalio šlaito išnyrantį namą (arch. Gintautas Natkevičius, Adomas Rimšelis). Per retą betono tvorą žvilgsnis užklys ir į namą supantį sodą. Tokį organišką, kad lengva suklysti, svarstant, kas šiame sklype atsirado pirmiau: pastatas ar augmenija.

Sodą projektavusi kraštovaizdžio dizainerė Asta Grabauskienė „Namui ir aš“ pasakoja, kad šiuo metu matomam vaizdui susiformuoti prireikė trejų metų. Nors sukurti natūraliai atrodantį, plastišką šlaitą nebuvo lengva, ji džiaugiasi, kad reljefas, architektūra ir šeimininkai jai suteikė galimybę įgyvendinti seniai puoselėtą sodo viziją – lietuviškas „džiungles“.

Asta, kuo šis sklypas jums, kaip kraštovaizdžio dizainerei, pasirodė įdomus?

15 arų sklypas yra centrinėje Kauno vietoje, prie Ramybės parko, Žaliakalnio papėdėje. Man neteko matyti, koks jis buvo prieš pastato statybą, bet, kiek žinau, architektų biuras architektūrinio sprendimo šiai erdvei ieškojo dešimtmetį.

Sklypas įdomus daug kuo: istorine aura ir kultūrine aplinka, senais medžiais, sudėtingu, įdomiu reljefu, vaizdais, atsiveriančiais į tolumoje boluojančią Prisikėlimo bažnyčią ir čia pat, per gatvę, į Žaliakalnio kalvomis kylančius įvairialypės architektūros pastatus – nuo tarpukario vilų iki medinukų ir naujesnės statybos namų.

Nors sklypas turi nuostabią perspektyvą į Kauno centro peizažą, pagal kurį orientuoti ir didžiausi pastato langai, iš dviejų kitų pusių sklypą supa vieni pirmųjų miesto daugiabučių. Šioje terpėje nutūpęs monochrominis elegantiškas betoninis pastatas man pasirodė kaip laukta, įtaigi pauzė, o erdvės aplink jį – lyg galimybė ją pratęsti.

Sodas išsidėstęs skirtingais lygiais, pakyla net į terasą. Prisiminkite, kaip juos kūrėte.

Pagrindinius lygius apibrėžė architektai projektuodami pastatą, aš juos detalizavau planuodama želdinius, taip pat bandydama padaryti visas lauko erdves kuo patogesnes, patrauklesnes, kad ir kokios jos būtų suvaržytos.

Citata:Šioje terpėje nutūpęs monochrominis elegantiškas betoninis pastatas man pasirodė kaip laukta, įtaigi pauzė, o erdvės aplink jį – lyg galimybė ją pratęsti.

Priekiniame kieme, aukščiausiame sklypo lygyje, pastato fasadas atrodo neaukštas, tarsi patogiai įsitaisęs prie šalia augančių klevų. Planuojant patogesnę įvažiavimo zoną, kilo mintis dar labiau sustiprinti šį įspūdį – apgaubti pastatą vos matomu reljefo pakilimu, o įvažiavimo zoną kiek įgilinti, kad ji būtų mažiau pastebima.

Nors šoniniame kieme norėjosi kuo natūralesnės aplinkos, vis tik nusprendėme čia suformuoti laiptus. Taip gimė betoninės pakopos su vejos intarpais.

Vidinio kiemo kalvą, besileidžiančią nuo terasos į tris sklypo puses, teko formuoti per kelis kartus. Kad šešių metrų perkritimo šlaitas per gana nedidelį atstumą būtų patogus naudoti ir vizualiai patrauklus, didžiausią nuolydį formavome arčiau pastato, kur ir taip buvo suplanuoti laiptai, žemiau – tarpinę „terasą“, kad būtų patogu lanku apeiti sklypą, ir galiausiai ­– nuolydį iki tvoros per suplanuotą augalų zoną. Siekėme, kad ši kalva atrodytų kaip buvusi, tokia, su kuria pastatas būtų natūraliai suaugęs.

Foto galerija.: new_000267738_0

Esate sakiusi, kad šiame sklype norėjote sukurti lietuviškas džiungles. Ar sklypas ir lietuviškas klimatas buvo palankus tokiam sumanymui?

Šis projektas, manau, man buvo neatsitiktinis. Daug metų žaviuosi Pietų Amerikos modernizmo architektūra ir šiuolaikiniais jų architektų darbais – galbūt labiausiai dėl to, kad ji visiškai ištrina ribas tarp vidaus ir lauko erdvių, pastatai yra apsupti vešlios augmenijos, kuri čia vaidina svarbiausią vaidmenį – tai gyvi paveikslai, atgaiva nuo kaitros ir kasdienio skubėjimo ir tikriausia (bent jau tos klimato zonos) namų prabanga. Sienos, dažnai tik betoninės, čia tėra gamtos rėmai, leidžiantys atskleisti jos dievišką grožį.

Pakviesta dirbti prie projekto ir sužinojusi, koks pastatas statomas, nesąmoningai tai susiejau su šiuo kontekstu ir per pirmąjį susitikimą su šeimininkais atsivežiau vieną iš tokių „braziliškų“ albumų. Pasakiau, kad šį pastatą įsivaizduoju tik apgaubtą vešlių, džiungles primenančių augalų. To, maniau, reikia sušvelninti aplinkinių pastatų vizualinį įspūdį, be to, tai būtų buvusi vešlios Žaliakalnio augmenijos tąsa. Neretai pastatas tik ir atgyja, suskamba, kai jo fasade išnyra šakų grafika, suvirpa žaidžiantys lapų šešėliai. O betoninė pastato tekstūra tam ypač tinkama. Tad visa aplinka ir šios vietos mikroklimatas sumanymui tiko. Džiaugiuosi, kad ir šeimininkai, ir architektai tai palaikė.

Kokius augalus pasitelkėte „džiunglių“ idėjai įgyvendinti?

Norėjau sklype matyti daug sodrios žalumos, kuri sietųsi su supančių lapuočių medžių lapija.

Vešlumo įspūdžiui perteikti ypač derinau vaškinius lapus su viksvomis, paparčiais, kitais „gilaus miško“ augalais, visžaliais ir vasaržaliais krūmais, medžiais. Tokia nereikli ir beveidė, gal ir per mažai vertinama daugiametė gėlė kaip širdžialapė bergenija (Bergenia cordifolia) čia, prie betoninių sienų, tarp sedulų, rododendrų, hortenzijų, medlievų atsiskleidė kaip rafinuočiausias augalas. Milžiniškais, blizgiais, lyg nupoliruotais lapais ji džiaugiasi pastato sienų gaiva ir šimtamečių medžių pavėsiu.

Augalus sodinome kelių aukščių, „sluoksniavome“, to ypač reikėjo siauruose praėjimuose norint juos vizualiai praplėsti. Tinkamas augalų (būsimų brandžių augalų) dydis čia buvo labai svarbu – sklypą supa ne tik brandūs, aukšti medžiai, bet didžioji jo dalis yra kur kas žemiau nei pastatas. Bet kokie dekoratyvūs, žemi krūmai būtų vizualiai prapuolę šioje erdvėje, taip pat, manau, būtų buvę pernelyg pretenzingi.

Kokią įtaką dizainui, augalų parinkimui darė pastato architektūra ir vyraujanti medžiaga – betonas?

Labai svarbią. Konkretūs tūriai, labai švarus paviršius, kurio fone visi augalai – tarytum ant scenos. Prie tokio pastato ypač norėjosi plastiško reljefo, žalių, vientisai atrodančių, vizualiai nevaržančių, bet sykiu pastatą atsveriančių augalų. Kad niekas – nei augalai, nei reljefo formos – nesivaržytų su pastato tūriškumu, medžiagiškumu, charakteriu, o tik jį papildytų.

Kaip integravote sklype jau augusius medžius?

Priekinio kiemo klevai padiktavo įvažiavimo zonos planavimą, vartų vietą. Jų lajos aukštai, bet jų buvimas čia juntamas visur. Tai lyg atspirtis viskam, kas čia, po jais, kuriama. Vienas klevas liko sklypo teritorijoje, dar du – kaip tik ant ribos, teko juos apjuosti tvora.

Vidinio kiemo eglės, esančios žemiausioje sklypo dalyje, deja, liko kur kas žemiau nei naujo planuoto reljefo lygis. Aplink jas buvo įrengti šulinių rentiniai. Kitapus tvoros auga nemažai klevų, tad jos čia atrodė vienišos. Taigi pagal visą sklypo ribą suplanavau gana plačius želdynus, į kuriuos jos natūraliai įsiliejo. Matomos pro langus jos suteikia užuominą į kalnų peizažą.

Citata:Neretai pastatas tik ir atgyja, suskamba, kai jo fasade išnyra šakų grafika, suvirpa žaidžiantys lapų šešėliai. O betoninė pastato tekstūra tam ypač tinkama.

Sklype taip pat pasodinome naujų klevų, tik trakinių (Acer campestre), jie auga ne tokie dideli. Siekėme atkartoti vyraujančią lapiją. Lapuočiai, daugiausia klevai, auga ir sklypo apačioje, pridengdami daugiabutį. Nesodinti pušų buvo kažkiek sąmoningas apsisprendimas, nes Žaliakalniui tai kaip ir nebūdinga. Be to, auga dygiosios eglės (Picea pungens), jos melsvais spygliais, tad nesinorėjo įvesti sumaišties su dar kitais spygliuočiais (prie visos įvairialypės aplinkos).

Sodas atrodo labai vienalytis, neturi aiškiai išskirtų funkcinių zonų. Ar taip iš tiesų ir yra?

Taip, iš dalies jos yra, tik akivaizdžiai nejaučiamos. Svarbiausias šeimininkų noras buvo turėti žalią, natūraliai atrodančią, estetišką aplinką. Visa kita – jei atsirastų vietos. Planuodami didįjį šlaitą, tarpinę terasą įrengėme taip, kad ji būtų nelabai pastebima, bet joje užtektų vietos žaidimų aikštelei, batutui ar pan. Įrengdami plačius želdynus palei apatinę sklypo dalį, saulėčiausią zoną skyrėme vaiskrūmiams, vaismedžiams, uogoms. Iš tolo nematyti, kas tai, jie susilieja su kitais sklypo želdiniais.

Kuo toliau nuo namo, tuo sklypas natūralesnis, draugiškesnis vabzdžiams ir paukščiams.

Plati želdynų juosta šlaito apačioje atsirado dėl kelių priežasčių. Svarbiausia – visą sklypą, kaip ir sakiau, norėjosi apjuosti žaluma, kuri leistų pastatui švelniau įsilieti į Žaliakalnio aplinką ir prisidengti nuo supančių pastatų. Tai buvo svarbu ir žvelgiant iš pastato vidaus, pro langus, ir iš kiemo erdvių. Tačiau ji taip pat leido paslėpti nemažą šlaito nuolydį iki tvoros, sutalpinti vaiskrūmių zoną.

Kadangi medžių, krūmų, žolinių augalų rūšinė įvairovė nemaža, ilgainiui ji tikrai taps paukščių ir vabzdžių gamtiniu prieglobsčiu. Jau ir dabar čia pilna gyvybės.

Palei ribas siekta lengvo perėjimo į supančią aplinką, susiliejimo su senaisiais medžiais. Sedulos, alyvos, medlievos, įvairūs lanksvų krūmai, jazminai, slyvos, abrikosai, vaiskrūmiai padėjo sukurti ažūrinę, natūralią ribą. Sodui dar tik treji metai, ilgainiui augmenija suvešės, atsiskleis medžių, krūmų karkasai, ir visos šios „braziliškos“ idėjos kontūrai taps ryškesni.