Vienų nuomone, vandens filtrai yra būtini, kitaip į organizmą pateks daug ištirpusių teršalų. Kitų įsitikinimu, visus mitus apie būtinybę gerinti vandens kokybę yra sukūrę vandens filtrų gamintojai ir pardavėjai. Be abejonės – geriausia šiuo atveju paklausyti profesionalų nuomonės.

Mūsų šalies didmiesčių, rajonų centrų ir kitų gyvenviečių, kurių gyventojams vandenį centralizuotai tiekia profesionalios vandens tiekimo įmonės, tikrai nereikia pirkti jokių filtrų ir mėginti gerinti vandens kokybę. Tuo yra tikras Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius.

„Nesuprantu siūlymų gerti sveikesnį vandenį, išgaunamą filtruojant bėgantį iš čiaupo. Toks vanduo tikrai nėra sveikesnis nei bėgantis tiesiai iš čiaupo. Centralizuotai tiekiamo vandens kokybė tikrai gera, nuolatos tikrinama. Todėl baimintis gerti vandenį iš čiaupo tikrai nereikia“, – tvirtino B. Miežutavičius.

Jis prisipažino dažnai sulaukiantis klausimų, ar reikia statytis vandens minkštinimo filtrus. Esą kalkės tiesiog aplimpa buitinę techniką, santechnikos prietaisus. Į tokį klausimą B. Miežutavičius pateikia kitą, daugiau retorinį: ką labiau norite apsaugoti – arbatinuką ar savo sveikatą?

Vandentvarkos specialistas sutinka, kad vadinamasis kalkėtas vanduo buityje sukelia šiokių tokių nepatogumų. Tačiau jis bet kuriuo atveju nebūtų linkęs statytis vandens minkštinimo filtrų – jie nepalieka vandenyje organizmui reikalingų mineralų, nes juos pakeičia į natrio chloridą, kitaip tariant – druską.

„Tikrai keistai atrodo, kai reklamuojamas mineralinis vanduo, prisotintas mineralų, ir akcentuojama jo nauda sveikatai. Tačiau čia pat brukama ir reklama vandens filtrų, kurie tuos mineralus vandenyje neutralizuoja. Tiems žmonėms, kurie nerimauja dėl kalkėto arbatinuko, patarčiau parduotuvėje nusipirkti geriamojo vandens ir jį naudoti arbatai virti“, – kalbėjo B. Miežutavičius.

Nitratų filtrai nepašalina

Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (NVSPL) skelbia, kad geriamasis vanduo – tai bet koks gamtinis ar paruoštas vanduo, skirtas gerti, virti, ruošti valgį ar naudoti kitoms namų ūkio reikmėms, nesvarbu, ar jis tiekiamas iš vandentiekio, ar iš talpyklų, buteliais, ar kitaip sufasuotas. Geriamasis vanduo yra saugus, kai atitinka reikalavimus, patvirtinančius, kad jo vartojimas nekelia jokios rizikos žmonių sveikatai ir gyvybei.

Visgi LVTA vadovas B. Miežutavičius kiek suabejojo, ar geriamojo vandens kokybė gali būti užtikrinta jį tiekiant necentralizuotai. Ypač kai žmonės patys įsirengia vandens gręžinius ar išsikasa šulinius.

NVSPL pabrėžia, kad šulinio vandens kokybė priklauso nuo šulinio vietos parinkimo, jo įrengimo ir priežiūros. Trąšų perteklius, kurio nepasisavina augalai, patenka į požeminius vandenis ir užteršia geriamojo vandens šaltinius, ypač azotiniais junginiais.

Citata:Filtrų pardavėjai kartais skleidžia mitą, jog nuo kalkėto vandens kalkėja ne tik vamzdžiai, bet ir kraujagyslės.

Atliekant šulinio vandens cheminį tyrimą rekomenduojama ištirti nitritų, nitratų, amonio kiekius, permanganato indeksą ir savitąjį elektros laidį. Nitratai ir nitritai – toksiniai junginiai, kuriais užterštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos. Jie nepašalinami nei virinant, nei buitiniais vandens filtrais. Didesni nitratų ir nitritų kiekiai ypač pavojingi nėščioms moterims ir kūdikiams iki 6 mėnesių amžiaus, nes jų organizme nepakanka nitratus skaidančio fermento ir išsivysto methemoglobinemija („pamėlusių kūdikių“ sindromas).

Padidintas amonio kiekis šulinio vandenyje gali įspėti apie padidintą bakteriologinį užterštumą ar puvimo procesus. Permanganato indeksas parodo bendrą užterštumą organinės kilmės teršalais, o savitasis elektros laidis – bendrą įvairių neorganinės kilmės druskų kiekį.

Šulinių vandens tyrimų rezultatai liudija, kad Lietuvoje dažniausiai viršijama nitratų leistina ribinė koncentracija: geriamajame vandenyje nitratų ribinė koncentracija yra 50 mg/l, bet dažnai randama 60– 150 mg/l, o kartais nitratų koncentracija viršija net 300 mg/l. Cheminė tarša aptikta kas trečio Vilniaus apskrityje tirto šulinio vandenyje (36 proc. šulinių), o ligas sukeliančiais mikroorganizmais užterštas net 43 proc. tirtų šulinių vanduo.

Suardo pH pusiausvyrą

Atliekant gręžinio (giluminio) vandens cheminį tyrimą rekomenduojama ištirti: geležies kiekį, nitritų ir nitratų kiekį, amonio, chlorido, sulfato kiekį, vandens pH, drumstumą, spalvą, permanganato indeksą ir savitąjį elektros laidį, mangano kiekį.

Stebėjimai rodo, kad bene dažniausiai gyventojai tiria gręžinio vandens vadinamąjį kietumą, norėdami įsitikinti, ar verta buityje naudoti vandens minkštinimo filtrus. Pagal higienos normas vadinamasis vandens kietumas nėra normuojamas, nes jį lemia kalcio ir magnio jonai. Specialistai čia vėlgi primena, jog šie mikroelementai labai reikalingi žmogaus sveikatai, todėl reikia labai gerai viską pasverti prieš nusprendžiant statytis vandens minkštinimo filtrus. Jie kartais taip išvalo vandenį, jog jame nebelieka žmogui reikalingų kalcio ir magnio, o padidėja natrio kiekis, kurio ribinė vertė geriamajame vandenyje yra 200 mg/l. Dažnai žmonės yra įsitikinę, kad jeigu kietas vanduo kenkia buities prietaisams, šie apkalkėja, tai toks vanduo gali būti nelabai sveikas. Tai nėra tiesa.

NVSPL laboratorinių tyrimų duomenų analizė rodo, kad Lietuvoje giluminių gręžinių vanduo yra pakankamai kokybiškas. Gręžinio vandenyje dažniausiai aptinkami geležies ir mangano leistiną normą viršijantys kiekiai. Geležis – vandens indikatorinis rodiklis, todėl nedidelis jos perteklius nėra kenksmingas sveikatai. Nukenčia tik estetika, mat geležis vandeniui suteikia rudą atspalvį.

Labai svarbu, koks yra geriamojo vandens pH. Žmogui reikalingas šarminis vanduo, kurio pH – nuo 6,5 iki 9,5. Taip subalansuotas vandentiekio vanduo.

Specialistai pabrėžia, kad vandens pH dažniausiai kinta dėl vandens filtrų naudojimo – kuo labiau jis išvalomas nuo įvairių mikroelementų, tuo yra rūgštingesnis, nebetinkantis žmogaus organizmui. Pavyzdžiui, distiliuoto vandens pH yra apie 5 vienetus. Taigi šis, labai išvalytas vanduo puikiai tinka buitiniams prietaisams ir automobilių akumuliatoriams, tačiau žmogaus organizmui jis yra per rūgštus.

Parudavęs vanduo nėra kenksmingas

Jau seniai žinomas vandens filtrų pardavėjų triukas lengvatikiams pripūsti miglos į akis, elektrolizės būdu „nusodinant“ vandenyje esančius mineralus ir parodant indo dugne esantį dumblą – neva tai yra didžiausi nešvarumai. Visgi dar pasitaiko žmonių, pasiduodančių tokiai hipnozei ir puolančių pirkti vandens filtrus. Tad ar iš tiesų buityje yra reikalingi vandens filtrai?

Kai kurie šildymo įrangos gamintojai be katilų ar šilumos siurblių siūlo ir vandens filtrus. Visgi jie orientuojasi ne į geriamojo vandens filtravimą – filtrai siūlomi techniniam vandeniui išvalyti. Tokie vandens minkštinimo filtrai pašalina magnio ir kalcio elementus, kad vanduo nekalkėtų. Tai suprantama – vamzdynus reikia saugoti nuo užkalkėjimo ir korozijos.

Yra nuogąstaujančių, kad vandens, nors jis tiekiamas centralizuotai, kokybę gali pabloginti pasenę vamzdynai, kuriais iki būsto atkeliauja vanduo. Visgi, kaip ir buvo minėta, nors vanduo iš pasenusių vamzdynų gali pasirodyti nelabai išvaizdus, jis nekelia jokio pavojaus sveikatai.

Tiems, kurie nori savotiškų garantijų, prieš geriant vandenį iš čiaupo rekomenduojama jį keletą minučių nuleisti. O jeigu norima ištirti vandens sudėtį ir kokybę, tyrimus geriau užsakyti nepriklausomose laboratorijose, o ne iš filtrus pardavinėjančių įmonių.

Dažniausiai siūlomi įrenginiai

Prieš daugelį metų pačiame Vilniaus centre vienas vandens filtrų gamintojas demonstravo savo įrangą valydamas Neries vandenį ir padarydamas jį geriamuoju. Tuo metu tai darė įspūdį.

Šiandien technologijos yra smarkiai pažengusios į priekį ir geriamąjį vandenį jau galima išgauti net iš buitinių nuotekų. Neseniai buvo paskelbta, kad Kinijos sostinėje Pekine ruošiamasi pereiti prie sistemos, kai visos buitinės nuotekos būtų išvalytos ir vėl paverstos geriamuoju vandeniu.

Akivaizdu, kad vandens valymo technologijos turi didžiules galimybes. Tačiau ar Lietuvoje buityje naudojant požeminį geriamąjį vandenį jos iš tiesų reikalingos?

Vienas dažniausių gyventojų pasirenkamų filtrų – vandens minkštinimo. Jau minėjome, kad jis reikalingesnis buities prietaisams ir santechnikai, o ne žmogaus organizmui, kuriam būtinas kalcis ir magnis. Yra nustatyta, kad, pavyzdžiui, Vilniuje, iš čiaupo bėga vidutinio kietumo vanduo. Jeigu tokio vandens išgersite po du litrus per dieną, galite gauti 15–20 proc. dienos kalcio ir magnio normos.

Filtrų pardavėjai kartais skleidžia mitą, jog nuo kalkėto vandens kalkėja ne tik vamzdžiai, bet ir kraujagyslės. Tai nėra tiesa, arbatinukuose besikaupiančios nuosėdos neturi jokios sąsajos su procesais žmogaus organizme. Verdiktas gali būti toks – buityje vandens minkštinimo filtrai nereikalingi.

O kaip dėl vandens nugeležinimo filtrų? Vandenyje ištirpusi geležis suteikia jam drumstumo, rusvą spalvą. Filtrų pardavėjai tuo naudojasi, teigdami, jog tokį vandenį valyti būtina. Čia pasinaudojama emocijomis, o ne žiniomis. Iš tiesų geležis, kaip ir kalkės, gali neigiamai veikti santechniką, bet ne žmogaus organizmą. Taigi, geležies šalinimo filtras buityje taip pat nėra reikalingas.

Nitratai žmogaus organizmui tikrai gali daryti neigiamą įtaką, ypač kalbant apie mažus vaikus ir besilaukiančias moteris. Tačiau tai, ką šiandien kovai su nitratais siūlo filtrų pardavėjai, dažniausiai būna tik optinė apgaulė. Pardavėjai daugeliu atveju įperša osmosinius filtrus, kurie tikrai neužtikrina nitratų pašalinimo. Maža to, jie iš vandens pašalina ir reikalingas mineralines medžiagas. Tokiu atveju reikalingi specialūs filtrai, kurie nitratus vandenyje pakeičia netoksiškais chloridais. Tokie filtrai praverčia tada, kai nitratų koncentracija vandenyje viršija leistinas normas.