Tujų gyvatvorė, eilėmis išsirikiavę vaismedžiai, spygliuočiais apsodintas alpinariumas ir veja – tokį šeimininkų netenkinusį sodą kraštovaizdžio projektuotoja Vilma Vebeliūnienė („Saulainė“) pavertė ištisus metus dėmesį traukiančia poilsio oaze.

Kūrėja sako, kad augalus mėgstantiems savininkams savas sodas ilgainiui tapo nejaukus: nesijautė sezoniškumo, o vejos priežiūra vargino. Sunkiausiai įveikiama V. Vebeliūnienei buvo suaugusi tujų gyvatvorė. „Tujų šaknų sistema yra paviršinė ir stipri, nuolat reikalaujanti drėgmės ir maisto medžiagų. Šiai situacijai išspręsti panaudotas augalų šaknų barjeras ir kapiliarinė laistymo sistema, leidžianti užtikrinti kokybę“, – pasakoja ji.

Minties panaikinti tujų gyvatvorę kraštovaizdžio specialistė atsisakė atsižvelgdama į itin arti gyvenančius kaimynus. Ji išsaugojo ir senus vaismedžius, tačiau vietoj alpinariumo pasodino žydinčių želdynų ir suformavo aiškią sodo struktūrą.

Žalias vingis

Sodo ašimi tapo per visą sklypą vingiuojantis žolės takas, atspindintis upelio savybes: kai kur jis susiaurėja, kitur išplatėja, o krantuose glūdi įvairios „sąnašos“. „Upeliukas vingiuoja, veda ir kuria gyvybę“, – sako aplinkos kūrėja.

Citata:Pavasarį baltas galvas iškelia stambiažiedės snieguolės ir baltažiedžiai eleborai, vėliau bunda magnolija, tulpių, plačiavainikių narcizų bei dekoratyvinių česnakų banga. Dar vėliau pražysta obelys ir trešnės.

Šalia šio „upelio“ V. Vebeliūnienė suplanavo laisvalaikio, daržo, pirties ir ugnies zonas. Jos atskirtos įvairaus aukščio kompozicijomis, skirtingos struktūros ir spalvų augalais. Tai padeda išlaikyti vientisumą ir sukuria tekančio, tolstančio, nesibaigiančio upelio vaizdą, įtraukiantį ir kviečiantį eiti tolyn.

V. Vebeliūnienė sako, kad šaltuoju metų laiku tekančio sodo struktūrą palaiko vakarinių tujų ‘Smaragd’ gyvatvorė, visžaliai augalai, krūmų ir medžių lajos, įrėminta veja. Žiedai skleidžiasi nuo pavasario iki vėlyvo rudens. „Pavasarį baltas galvas iškelia stambiažiedės snieguolės ir baltažiedžiai eleborai, vėliau bunda magnolija, tulpių, plačiavainikių narcizų bei dekoratyvinių česnakų banga. Dar vėliau pražysta obelys ir trešnės. Taip, pamažu, žiedų ir spalvų banga ritasi per vasarą, ją užbaigdama šluotelinių hortenzijų, rausvųjų ežiuolių ir astrų žiedais“, – sezonų kaitą sode apžvelgia projekto autorė.

Zonas skiria augalai

Aplinkos projektuotoja išskyrė dvi intensyvaus stebėjimo-sėdėjimo zonas: prie terasos, rytinėje dalyje, ir prie ugniakuro, vakaruose. Kad žvilgsnis siektų tolimiausius sodo kampelius, ryškesnių spalvų augalus ji susodino toliau, o pastelinių, žalių atspalvių – arčiau. „Tarp šių augalų įpynėme varpinių, kurie savo kuždesiu stebėtoją kviečia nurimti, o vėjo lingavime – stabtelėti“, – idėją aiškina projekto autorė. Šiam tikslui ji panaudojo mėlynlapes poavižes, nendrines melvenes, smailiažiedžius lendrūnus ir kininius miskantus. „Upelio“ pakrantės sąnašų vaizdą sukuria buksmedžių burbulai, mažaūgės kalninės pušys, Tunbergo raugerškiai, sibiriniai vilkdalgiai, žėrinčiosios rudbekijos, krūminiai astrai, puošnieji šilokai, siauralapės ir žydrosios melsvės, pavieniai žydintys augalai.

Daržo zoną pridengia ir atskiria lengva pergolė ir akmeninis takas. „Šioje zonoje suplanuoti vaiskrūmiai ir pakeltos lysvės, susiliejančios su želdinių plotais. Pastatytas suoliukas-daiktadėžė, o šalia, tako dangoje, pasodinta kvepiančių ir prieskoninių augalų, prigludusių prie akmenų kompozicijų. Tai įvairūs čiobreliai, mėtos, česnakai, raudonėliai“, – vardija V. Vebeliūnienė.

Foto galerija:galerija_001:

Foto galerija.: new_000234642_0