Vos 1928-aisiais viešbutis pravėrė duris, čia ėmė plūste plūsti Prancūzijos ir pasaulinio garso verslo, meno ir politikos elito grandai. 256 aukščiausios klasės numeriuose buvo įdiegti anuomet patys novatoriškiausi prietaisai, personalas buvo stebėtinai diskretiškas, o restoranas garsėjo gastronominių delikatesų kupinu valgiaraščiu. „La Royal Monceau“ viešbučio sienos daug papasakotų, mat jos tapo ne vieno istorinio politinio įvykio liudytojomis. Čia pramogaudavo Ernestas Hemingvėjus, septynias savaites buvo apsistojęs Vietnamo revoliucionierius Ho Ši Minas, viešėjo Voltas Disnėjus, macharadžos ir karaliai, o muzikanto Rėjaus Čarlzo buvimą čia patvirtina iki šiol išlikęs vardinis 714 numeris. Viso pasaulio keliautojų ir prabangos mėgėjų žemėlapyje šis viešbutis buvo neginčijamas must visit taškas. Tik ilgainiui ištaiginga prabanga ėmė vysti, o legendinė reputacija blėsti. Todėl 2007 m. „La Royal Monceau“ viešbutis triukšmingo vakarėlio metu buvo oficialiai uždarytas didžiuliam atnaujinimui, kurio idėjiniu vadu tapo kultinis prancūzų architektas ir dizaineris Philippe Starck. Iš jo galima tikėtis bet kokių provokacijų, bet galutinis rezultatas savo jausmingu ir pasakišku ištaigingumu pranoko net visko mačiusiųjų lūkesčius.

Raudonas kilimas viešbučio prieigose, rafinuoti durininkai ir pro stiklines duris mirgantys krištoliniai kandeliabrai nenumaldomai vilioja, mainais žadėdami papirkti paryžietiška dvasia ir turtinga istorija, nes pasakojimo atskaitos taškas mena daug senesnius laikus. XIX a. Paryžiaus rajonas, kuriam dabar įsikūręs „La Royal Monceau“ viešbutis, tebuvo vietos periferija su ekstensyviai išsidėsčiusiais kaimeliais. 1773 m. kunigaikštis Philippe Egalite nutarė Monceau kaime įkurti aštuonių hektarų ploto parką, kurio projektą patikėjo avangardiškam landšafto dizaineriui Louis Carrogis. Netrukus čia buvo įrengtas anglo-kinų stiliaus nuostabaus grožio parkas su aibe miniatiūrinių architektūrinių elementų, gėlių kompozicijų, kruopščiai prižiūrimų žolynų ir romantiškų vandens tvenkinių. Ilgainiui po tam tikrų politinių peripetijų parkas 1860 m. atsidūrė Paryžiaus miesto valdžioje. Netrukus po to teritorija buvo urbanizuota, parko takus pakeitė miesto bulvarai, miniatiūrinius statinius – ištaigingi pastatai. 1928 m. čia duris atvėrė prabangus „La Royal Monceau“ viešbutis, kurio originalaus projekto autorius – architektas Louis Duhayon. Nuo pat atidarymo klientų čia netrūko. Visus žavėjo sodas, erdvus baras, bridžo, stalo teniso ir biliardo kambariai, net kirpykla. Viešbutis visa savo esybe dvelkė išskirtine prabanga, modernumu ir ramybe, kurią 2007 m. šeimininkai sudrumstė norėdami iš esmės pakeisti nūdienos prabangaus viešbučio sampratą ir suteikti jam naują ne tik estetinį, bet ir kokybinį veidą.

„La Royal Monceau – Raffles Paris“ pertvarkymo projektas reiškė pasikeitimų pradžią. Čia viskas turėjo būti ne taip kaip visur – kitoniškai. Drąsus, meniškas, prašmatnus – Philippe Starck vizija, rodos, įkūnija viską, kas gali tilpti į XXI amžiaus prancūziško šedevro rėmus. Vien ko verta nemirtinga prancūziška atmosfera ir istorinis palikimas, persismelkę iki pačių pastato pamatų. Praeities vibracija virpina šiuolaikinius kanonus, kurie laviruoja tarp visiškos beprotystės ir poetiško trapumo, stereotipų laužymo ir, rodos, sunkiai įsivaizduojamų dalykų. Čia realybė susipina su fantazija: prisiminimai, hipertrofuoti alegoriniai motyvai ir jausminiai elementai lengvai užliūliuoja ir panardina į visai kitokią realybę.

Viešbutis, vykdydamas savo tiesioginę funkciją, po rekonstrukcijos tapo viena iš šiuolaikiškiausių savo tipologijos įstaigų, kurios daugiafunkcis turinys gerokai praplėtė standartinio paketo ribas. 5 gurmaniškų patiekalų restoranai, boutique krautuvėlė, vešlus sicilietiškas sodas ir SPA, idealiai įrengtas kino teatras, cigarų rūkomasis, baseinas, meno biblioteka – aukščiausios prabos penas kūnui ir sielai. Kūrėjų tikslas – daryti kitaip. Siekiant tobulumo, bet lengva ranka ir su fantazija, sužadinant jautriausius žmogau jutimus. Erdvūs koridoriai ir viešosios erdvės paversti mistiškais labirintais, kurių tektoniką deformuoja grafiniai ornamentai ir milžiniškos veidrodinės plokštumos. Kai kurių objektų hipertrofuotas mastelis, specialiai pabrėžiamas saldaininis medžiagiškumas, labai aiškiai formuojama jausminė atmosfera primena įvairių pasakų fragmentų mozaiką, kurią kiekvienas interpretuoja savaip. 

Kambariuose tiksliai atkartotos 5–6-ojo dešimtmečių siluetų linijos, naudojamos itin kokybiškos apdailos medžiagos ir šiltos spalvos. Visi numeriai dvelkia poetiška elegancija ir subtiliai surežisuota gyvenimo istorija. Knygos lentynose, ranka piešti eskizai, meilės laiškai stalčiuje, akustinė gitara – užkietėjusio dendžio, kolekcionieriaus ir keliautojo aplinka. Sąmoningos dekoracijos tiek kambariuose, tiek viešosiose erdvėse byloja, koks spalvingas, daugialypis, pulsuojantis ir įvairus gyvenimas. Taip būna tik... Paryžiuj.