|
|
|
 |
|
| Objektas |
| NEPASIKEITĘS |
Nr. 3 (114) |
Rumene valdos, tiksliau, kunigaikščio dvaras, pirmą kartą paminėtas istoriniuose Latvijos archyvuose 1453 m. Dabartinį mūrinį dvarą 1876 m. pastatė Disterloe šeima, bet ilgainiui šių valdų šeimininkai keitėsi bemaž 23 kartus. Po Pirmojo pasaulinio karo Rumene dvare apsigyveno broliai Dauguli. Kaip pasakojo amžininkai, vienas iš jų buvo kompozitorius, todėl vasaros metu visame dvare skambėjo muzika ir poezija. Jis kasdien grodavo ir kaimo bažnyčios vargonais. Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsteigta keturmetė pradinė mokykla. Sovietmečiu pastatas priklausė kolūkiui, o nuo 1990 m. dvaras stūksojo tuščias ir visiškai apleistas. 2004 m. Rumene valdas įsigijo Dana Beldiman ir Justs Karlsons. Apie jiems Rygoje priklausantį jaukų Bergs Bazzar kvartalą senamiestyje ir šiuolaikišką „Hotel Bergs“ viešbutį jau rašėme, todėl straipsnis apie šio dvaro rekonstrukciją taps nuoseklia latvių architektės Zaiga Gaile studijos darbo iliustracija.
Zaiga Gaile, viena iš stipriausių Latvijos architekčių, niekada nepataikauja masiniam skoniui ar nepagrįstoms užgaidoms. Visada korektiška istorijai, architektūriniam ir gamtiniam kontekstui, architektė šiuolaikiškai interpretuoja kultūrinį paveldą ir formuoja nūdienos Latvijos architektūros veidą, bylojantį nepriekaištingą kokybę ir neabejotiną išliekamąją vertę. Anot Z. Gaile, niekada nereikia stengtis dirbtinai imituoti istorijos, nes gyvename visai kitu laiku ir šiandien projektuojami pastatai turi tapti konkretaus laiko ženklais. „Mes negalėjome ir nesiekėme rekonstruoti dvaro iš esmės. Jis mums simbolizavo išblėsusius prisiminimus, tai ar įmanoma juos materializuoti? Nuo pat pradžių įsivaizdavome demokratiškas, tarpusavyje persiliejančias erdves, persmelktas natūralios dienos šviesos. Norėjosi apsivalyti nuo XIX a. eklektikos sunkumo ir tamsos“, – pasakoja Z. Gaile.
Naujiems valdų šeimininkams atiteko dvaras, parkas ir dar 12 pagalbinių pastatų. Visi jie gerokai apleisti ir prastos būklės. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad savininkų šeimos poreikiams dvaras bus per mažas. Viename aukšte tikrai nebūtų išsitekę šeimos ir svečių miegamieji, bendroji erdvė, o žema ir ankšta palėpė niekada nebuvo pritaikyta gyvenimui. Todėl analizuojant poreikius ir galimybes architektai priėmė drąsų sprendimą: pristatytas dar vienas aukštas ir iškastas milžiniškas rūsys. Taip vienaaukštis neogotikinis dvarelis virto trijų aukštų dvaru su rūsiu. Anot architektės Z. Gaile, drastiškiausiai pokyčiai įvyko prie pagrindinio pastato esančiame ūkiniame priestate. „Jis buvo tik formaliai priglaustas prie pagrindinio tūrio, bet taip ir liko nepabaigtas, be jokios puošybos, kliuvo bendro silueto proporcijų neatitikimas. Galiausiai priestatą nutarėme nugriauti ir suprojektavome naują, tektoniškai teisingą struktūrą. Dabar ji suvokiama kaip savarankiškas simetriškas tūris, kurį su pagrindiniu dvaru jungia stiklinė galerija. Čia įrengta virtuvė, viršutiniame aukšte – erdvi ir šviesi oranžerija“, – apie architektūrinį sumanymą pasakoja projekto autorė.
Nors dvaro gyvenamasis plotas po rekonstrukcijos gerokai padidėjo, šeimininkai nutarė čia įkurti išskirtinį viešbutį, kuriame svečiams patarnauja asmeninis liokajus. Pirmas dvaro aukštas specialiai suprojektuotas kaip viena didelė bendra erdvė. Antrame aukšte ir pastogėje įrengti prabangūs apartamentai. Architektės Z. Gaile teigimu, vienu iš iššūkių tapo šiuolaikinių technologijų integravimas į istorinį kontekstą. Natūralu, kad šiandien tai neišvengiamas dalykas, bet viskas taip sumaniai paslėpta ir užmaskuota, kad, rodos, čia niekas ir nepaliesta. Šiuolaikiniai liftai suprojektuoti už medinių durų, o ventiliacijos sistemos vamzdžius dengia mediniai ir metaliniai balkiai palubėje.
Nors dvaras ir buvo apleistas, kai kurie autentiški interjero elementai išliko: langų rėmai, vidinės langinės, durys, originalios parketo grindys, plastiški mediniai laiptai. Tiesa, be turėklų. Daugelyje kambarių išliko sieninės tapybos fragmentų. Nors architektė sąmoningai komponuoja klasikinius ir labai modernius sprendimus, jų darni sintezė tokia tampri, jog susidaro įspūdis, kad viskas šiame pastate taip buvo ir yra jau daugelį metų, žmogaus nepaliesta, tik laiko patinos paženklinta. |
| TEKSTAS > RŪTOS BAGDZEVIČIŪTĖS > FOTOGRAFIJOS > A. GAIDIS |
|
Griežtai draudžiama UAB „FOLIO VERSO“ leidiniuose paskelbtą informaciją naudoti interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jeigu sutikimas gautas, būtina nurodyti UAB „FOLIO VERSO“ leidinį kaip šaltinį.
|
|
|
|
| Jūsų nuomonė |
|
|
|
|
|
|
