Po svarbiausios ne tik Europoje, bet ir pasaulyje Milano „iSaloni“ baldų parodos dažnai sulaukiu klausimų apie baldų dizaino tendencijas. Arba šia tema perskaitau kokių nors specialių korespondentų nuomonę. Abiem atvejais pradeda lengvai trūkčioti paakį kaip tai „Ledynmečio“ voverei Skratui, pamačius skylantį ledyną. Po tokios milžiniškos parodos, kurios bendras plotas – daugiau nei 200 tūkst. kv. m, į vienas lentynėles dėlioti, kas madinga, o į kitas – kas ne – drąsu, labai drąsu...

Kokios spalvos karaliaus šį sezoną – bene populiariausias klausimas, į kurį didžiausia tikimybė atsakyti nuoširdžiai, bet pro šalį. Lygia greta išskiriamos bent kelios skirtingos stilistinės kryptys, identifikuojamos per tam tikrą gyvenimo būdo filosofiją. Interjere ją perteikia medžiagos, jų paviršių faktūros ir, žinoma, spalvos. Vietoj įprastų apibūdinimų spalvos vis dažniau įvardijamos kaip „autentiškos”, „švarios”, „solidžios“, „optimistinės.“ Taigi reikalingas gerokai platesnis kultūrinis kontekstas, ne tik paletės kodas, o juoda, rožinė ir pastelinės, žinoma, madingos ir šį sezoną. Skiriasi tik kaip ir kodėl.

Baldų dizainas neserga labiau drabužių madai būdinga liga – dėl didesnių pardavimų ant kėdžių niekas nespaudžia ir nekabina etikečių su garsaus dizainerio ar kompanijos pavarde, nebent neturi kitos išeities... Pramoninis dizainas skirtingose srityse turi savo garsenybes, tačiau apie jas greičiausiai nėra girdėję tie, kam svarbu dėvėti tokio pat modelio kelnaites kaip ir Deividas Beckhamas. Išimtis, patvirtinanti taisyklę galėtų būti nebent Ph. Starckas, kurio pavardė (deja) kartais jau garsesnė už jo kūrybą.

Tiesa, kelios baldų bendrovės išties įgyvendino bendrus projektus su žinomais drabužių prekių ženklais. Vienas sėkmingiausių – baldų kompanijos „Moroso“ apšvietimo – „Foscarini“ ir „Diesel“ projektas „Successfull Living from Diesel.“ Šiemet prie šios kompanijos prisijungė ir virtuvių gamintojas „Scavolini“, pasiūlęs pramoniniu minimalizmu alsuojančią virtuvės koncepciją.

Kad ne garsūs, o nežinomi vardai gali garantuoti komercinę sėkmę, patvirtina viena žinomiausių italų kompanijų „Cappellini.“ Jos įkūrėjas Gulio Cappellini garsėja savo nuojauta dizaino talentams, o jo atradimų sąraše puikuojasi ne viena šiandien garsi pavardė – užtenka paminėti brolius R&E Bouroullecus. „Cappellini“ baldų kolekcijos kasmet susilaukia milžiniško susidomėjimo dėl intriguojančių šviežių idėjų, kurias dažniausiai pristato mažai kam girdėti dizaineriai. Raphaelis Navot, „Glimpt Studio“, Benjaminas Hubertas – šias pavardes, atvirai pasakius, šiemet išgirdau pirmą kartą, bet net neabejoju, kad ne paskutinį...

Šiuolaikiniai garsiausi baldų gamintojai ieško įdomių dizaino sprendimų su unikalia istorija ir savita filosofija, todėl labai svarbus autorinis dizainas, o stilistines madas pirmiausia diktuoja konkretūs dizaineriai ir jų propaguojamas stilius. Tų pačių bendrovių kolekcijose šalia atsiduria labai skirtingo kūrybinio braižo produktai. Jaspersas Morrisonas ir Naoto Fukosawa visuomet atranda naujas paprastumo formas, Konstantinas Grcicius minimalizmui suteikia ironijos ir žaismingumo, temperamentingoji Patricia Urquola įkvėps moteriškumu ir polėkiu; brazilai broliai Campanos ir toliau interpretuos Pietų Amerikos entninį paveldą, o Marcelis Wandersas nustebins savo teatrališku dekoratyvumu ir ekscentriškumu. Kiekvienas iš jų turi skirtingą nuomonę, ir tai svarbu šiuolaikiniam dizainui ir kiekvienas iš jų yra teisus.

Diskusijos apie prabangą ir santūrumą yra beprasmės, nes XXI amžiuje gerokai pakito pati „prabangos“ sąvoka. Ji įgijo naujas formas, galimybes ir išraiškas, jos perskaitymui ir atpažinimui reikia bent jau įvardyti propaguojamų vertybių skalę. Baldų dizaine santūrumas gali atrodyti neįtikėtinai prabangiai, pasireikšti per medžiagas, baldų mobilumą ir universalumą, o spindinti prabanga varginti savo tuštumu, nors naujieji rusai ar arabų šeichai ir toliau rimtu veidu priims ją pažodžiui. Ta pati taisyklė galioja kalbant ir apie baldų dizaino tendencijas.