Šis interjeras – tai moderni šeimos istorijos interpretacija, kurią pasakoja trečios kartos atstovė, architektė Eglė Varapeckytė (Studija ON).

„Aš esu architektė, labiau minimalistinio stiliaus šalininkė. Niekada negalvojau, kad gyvensiu namuose su tokiomis margomis grindimis ir išraiškingais baldais. Man labiau prie širdies buvo betonas, galerijos švaros interjeras, kurį pamėgau gyvendama ir dirbdama architekto biure Niujorke. Tačiau paveldėtas butas tarsi įpareigojo kiek įmanoma išsaugoti paliktas vertybes“, – pristatydama savo namus Kaune sako E. Varapeckytė.

Fonas istorijai

Anksčiau šiame 1959 m. statytame 18 butų name gyveno jos seneliai. Vandens ūkio projektavimo institute dirbusiam seneliui architektė dėkinga už įkvėpimą pasirinkti profesiją, o močiutei – už artimą, iki paskutinių dienų išsaugotą ryšį: „Prisimenu, kaip dar visai mažytė kartu su seneliu suprojektavome mūsų šuniukui būdą, o paskui drauge ją statėme. Su močiute taip pat buvau labai artima, jai skambindavau kasdien net gyvendama Amerikoje. Artimas ryšys liko iki paskutinių jos dienų, todėl norėjosi kuo ilgiau išlaikyti jos dvasią, šilumą ir gerą nuotaiką namuose. Net susidėvėjusias nėriniuotas servetėles buvo sunku išmesti, žinant, kad tai brangaus žmogaus rankų darbas. Manau, interjeras toks ir išėjo – tai, ką pavyko išsaugoti, yra išraiškinga, o visa kita minimalu, balta. Kaip fonas istorijai.“

Nors projektas buvo labai asmeniškas ir veikiamas sentimentų, E. Varapeckytė sako, kad, įgyvendinant jį, jai buvo svarbu išlaikyti tai, kas vertinga, bet ir kartu turėti praktiškus bei ergonomiškus namus.

Sienos liko savo vietose

Buto planas liko nepakitęs. Tokį sprendimą lėmė namo būklė. „Nušveitus dažus ir tinką, pasirodė trapios konstrukcijos. Kai kurios sienos jau anksčiau buvo labai įtrūkusios, dengtos stiklo pluošto tapetais. Įrengiant naują elektros instaliaciją, kai kurios sienos pradėjo tiesiog trupėti, atskilo blokeliai. Vonios siena išvis judėjo. Konsultavausi su konstruktoriumi, kai kur tvirtinome metalo plokštelėmis. Stiklo pluošto tapetus nusprendėme palikti, kad nesujudintume daugiau blokelių. Svetainės sienos buvo armuojamos. Galiausiai viską – lubas ir sienas – dengiau baltu molio tinku („Mr. Clay“)“ – prisimena architektė.

Nors visos sienos liko savo vietose, kambarių interjeras pakito iš esmės. Architektė perplanavo virtuvę, atsisakė senų nepraktiškų sieninių spintų, išbetonavo grindis. Vietoje valgomojo stalo joje atsirado mažas lietuvių dizainerių kurtas staliukas. „Buvo dvejonių dėl staliuko virtuvėje, nes pagrindinis valgomasis – svetainėje, nesinorėjo dviejų stalų tokiame mažame bute. Ilgai svarsčiau apie salą su stalčiais įrankiams susidėti. Kai aptikau lietuvių kurtus staliukus su akmeniu, abejonių neliko – pažiūrėjau į tai kaip į meno kūrinį“, – pasirinkimu džiaugiasi ji.

Vonios kambario plotas nepadidėjo, bet, pakabinus klozetą ir perkėlus skalbimo mašiną į virtuvę, jame atsirado daugiau vietos.

Apgailestaudama dizainerė atsisakė ir visų bute buvusių durų su stiklu. „Ilgai mąsčiau dėl jų, bet noras turėti daugiau atvirų erdvių priimant sprendimą turėjo daugiau svorio. Miegamojo durų taip pat nenorėjau palikti su stiklu, nes namas stovi prie judrios gatvės, o vientisos durys geriau apsaugo nuo triukšmo. Įeinančių į butą pasitikti uždaromis durimis taip pat nesinorėjo, todėl sumąsčiau ant durų pakabinti veidrodį, taip ir erdvė padidėjo, ir iškart atkrito klausimas, kur kabinti veidrodį koridoriuje. Atidarius duris į kambarį, veidrodis pasitarnauja ir rengiantis prie miegamojo spintos“, – savo sprendimus motyvuoja naujoji buto šeimininkė.

Stilių padiktavo baldai

Kurdama naująjį interjerą, E. Varapeckytė orientavosi į amžiaus vidurio (mid-century modern) stilių. Tam ji turėjo puikią bazę – išlikusį 1968 m. tuometinėje Čekoslovakijoje pagamintą baldų komplektą. Šį komplektą seneliai įsigijo už talonus, kuriuos gavo po pusantrų metų komandiruotės Kuboje.

Komplektą sudarė išsitiesianti sofa, kavos staliukas, du foteliai, patalynės komoda, drabužių spinta, valgomojo stalo komplektas su kėdėmis ir trys komodos su lentynomis. „Viena – baras buteliams, kita skirta knygoms, o trečiai lentynas gamino pats senelis – matyti medienos skirtumai. Baldai buvo prižiūrimi ir saugomi, ant sofos neleisdavo nei šokinėti, nei kojų susikelti net vaikams. Dėl to jie išliko tokie tvarkingi“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.

Naujieji baldų gobelenai parinkti pagal močiutės pageidavimus, pasirenkant įvaizdį, artimiausią buvusiam, „kad močiutė nesakytų „neįprasta“. Iš kitų senelių namų atkeliavusiam krėslui ji pasirinko šiuo metu madingą šviesų buklė audinį.

Sentimentų keliantis parketas

E. Varapeckytė išsaugojo ir didžiąją dalį seno parketo. Ji pasakoja, kad tai nebuvo lengva – pajuodusios, susidėvėjusios grindys vietomis buvo supuvusios ir judėjo. Geresnės kokybės lenteles meistras sutvirtino specialiais klijais, kai kurias pakeitė naujomis. Restauruotos grindys architektei kelia daug sentimentų ne vien dėl senelių. „Žmogus, restauravęs grindis, po kelių dienų mirė. Žiūrėdama į jas, visada pagalvoju, kad tai buvo paskutinis jo darbas“, – apgailestauja ji.

Senoms plytelėms pakeisti ji pasirinko didelio formato terrazzo rašto, būdingo amžiaus vidurio stiliui, plyteles. Glazūruotos vonios plytelės atkartoja parketo lentelių raštą. Orientuojantis į vintažinį stilių vonioje buvęs langas pakeistas stiklo blokeliais.

Visos sienos ir lubos dengtos natūraliu molio tinku. E. Varapeckytė svarsto, kad baltos sienos galbūt nėra būdingos amžiaus vidurio stiliui, tačiau, jos nuomone, atkartoti medžio raštą būtų dirbtina: „Todėl pasirinkau kaip tik pabrėžti tai, kas likę. Sukurti tam foną.“ Baltos sienos tapo neutraliu fonu nuotraukoms ir paveikslams, kurių namuose daug. Beveik ant visų sienų kas nors pakabinta: žemėlapis su apkeliautomis vietomis, draugės paveikslo reprodukcija, statybų nuotraukos iš buto, senelių paveikslai. „Su sienomis beveik susiliejantį paveikslą virš lovos („Sofalovakėdėstalas.lt“) pati iš molio tinko tepiau glaistykle“, – pasakoja ji.

Siena virš sofos palikta tuščia kaip projektoriaus ekranas susibūrimams su draugais. Vieta televizoriui šiuose namuose nenumatyta.

Namų apšvietimas liko beveik nepakitęs, atsirado tik papildomas taškas prie spintos svetainėje, miegamojo šviestuvai prie lovų ir virtuvės spintelėse bei LED šviestuvas vonios kambario spintelėje. Kaip sako pašnekovė, protingas pačių šviestuvų pasirinkimas iš esmės pakeitė buvusį vaizdą. „Miegamojo šviestuvai – vilniečio Pauliaus rankų darbas. Namai, tikiuosi, per laiką vis daugiau pasipildys kūrybiškais objektais, vinilinių plokštelių kolekcija. Ant sienos virš patefono jau kabo mano draugės Rūtos Kučinskaitės darbas. Ji naudoja Sumi-e (tapymo ir kaligrafijos su rašalu) techniką iš Japonijos“, – namuose esančių daiktų atsiradimą komentuoja E. Varapeckytė.

Pasakodama apie remontą ir interjero kūrimo procesą, pašnekovė pripažįsta, kad naujos statybos name realizuoti interjerą techniškai būtų lengviau, tačiau rekonstruojant seną interjerą kūrybinis procesas jai atrodo lengvesnis: „Viskam yra logika, pasveriama. Kai kas riboja norus, sprendimus. Sukurti visiškai naują interjerą sunkiau. Ypač jei klientai visai nežino, ko nori, nėra su kuo susieti.“

Foto galerija.: new_000260092_1

Pertvarkydama senelių namus architektė pajuto nekokybiškai atliktos namo renovacijos pasekmes: tualete ėmė trūkinėti nepakeisti vamzdžiai, dėl nekokybiškai atliktų darbų palėpėje lubose atsirado dėmė. „Gerai, kad molio tinkas – kvėpuojanti ir lengvai pataisoma medžiaga“, – pasidžiaugia ji.

Sklandų darbą stabdė ir meistrų paieškos. „Atėjusiems iš naujų namų statybų buvo sunku paaiškinti, kad ne viskas turi būti pagal gulsčiuką idealiai lygiai. Taip pat niekaip nepavyko rasti meistrų, kurie sudėtų stiklo blokelius. Lenktos sienos į lubas buvo dar vienas atskiras iššūkis meistrams. Bet visa tai – tik labai įdomi patirtis“, – sako architektė.

Ji džiaugiasi, kad kurdama sau turėjo daug laiko apgalvoti būsimus sprendimus, pamažu atrasti daiktus. „Sau gali duoti laiko, o tada ir atrandi – tą šviestuvą, kuriam nebuvo vizijos, ar tą stalą su akmeniu. O gyvenant interjeras dar labiau pasipildo paveikslais, nuotraukomis, suvenyrais“, – šypsosi E. Varapeckytė.