Vienas iš tvarumo principų – prikelti senus daiktus naujam gyvenimui. Istorikė Ieva Griniūtė-Tumelienė šį principą taiko namų interjerą apstatydama iš sendaikčių pardavėjų įsigytais daiktais. Nors toks pomėgis atima nemažai laiko, jai tai – kelias į tvaresnę kasdienybę.

Socialiniuose tinkluose dažnai dalinatės savo rastais sendaikčiais. Kaip atsirado šis pomėgis?

Jį turiu turbūt nuo pat vaikystės. Nuo pirmos klasės save prisimenu einančią su mama į Panevėžio automobilių turgų, kur daugybė sendaikčių. Būdavo smagu, nes rasdavau įvairių lėlių, kurios Lietuvoje kainavo gana brangiai. Ypatingas jausmas – nueiti ir nusipirkti žaislą už eurą. Augant man pasidarė įdomūs daiktai, drabužiai, bet sąmoningas įprotis pirkti daiktą su jo istorija, žinute atsirado prieš maždaug penkerius metus. Tikriausiai tada ir pats kaip asmenybė imi suvokti, kas vyksta pasaulyje, todėl ir pasirinkimai tampa tvaresni. Man, kaip istorikei, įdomu rasti tai, ko nenusipirksi arba, jei ir nusipirksi, tai tik labai brangiai, o čia gali gauti už simbolinę kainą. Antikvariate nusipirkti šimto metų senumo laikrodį – didelė investicija, o sendaikčių turguje gali rasti jį už kelis eurus. Aišku, sėkmė susimaišiusi su žiniomis.

Kaip susipažįstate su daikto istorija: ar prieš įsigydama pasidomite, ar ją išsiaiškinate tik pirkinį parsinešusi namo?

Dabar dažniau istoriją žinau prieš įsigydama, tačiau anksčiau stebėdavau. Dažniausiai tiesiog įvertinu daikto kokybę, kaip jis pagamintas, kokia medžiaga. Jau paėmęs į rankas jauti jo išskirtinumą. Yra keli dizaineriai, kurie kūrė daiktus iš nerūdijančio plieno. Juos galiu atpažinti net neatvertusi nugarėlės su žymenimis. Šių dizainerių darbus atpažįstu pagal svorį, modelį, nes esu įgudusi. Žinoma, būna visaip: kartais žinau, kartais nutuokiu. Žinau, kokios medžiagos ir formos kokiu laikotarpiu buvo madingos, taip ir atsirenku. Kartais net nėra svarbu, koks yra prekės ženklas. Jeigu daiktas kokybiškas ir tau smagu jį turėti, to gana. O susimedžioti kokio nors dizainerio darbą – labiau žaidimas. Juk svarbu, kad jis būtų naudingas.

Ką darote, kai prireikia naujo daikto? Ar pirmiausiai jo ieškote sendaikčių turguje?

Sendaikčių turguje. Tiesa, tokios paieškos reikalauja didelės kantrybės. Aš pusę metų ieškojau dubens duonai kildinti, buvau tvirtai nusprendusi, kad nepirksiu iš parduotuvės, ir galiausiai įsigijau už eurą. Bet tai buvo pusės metų darbas. Ir paslysti kartais labai norisi, bet kol kas sekasi neblogai.

Citata:Antikvariate nusipirkti šimto metų senumo laikrodį – didelė investicija, o sendaikčių turguje gali rasti jį už kelis eurus.

Esate sakiusi, kad sendaikčių nekolekcionuojate. Ar sunku susivaldyti, kad neapsikrautumėte daiktais?

Aš atsirenku, ko reikia man. Žinau, ko reikia mano draugėms ar mamai, kartais galima ir parduoti nusipirktą daiktą. Namuose turiu tokių daiktų dėžutę, kurių man šiuo metu nereikia, bet tik dabar, nes gyvenu nuomojamame bute. Ta dėžutė stovi. Joje guli keletas daiktų, kuriuos panaudosiu, o jei ne – padovanosiu. Juk kokia nors porcelianinė vaza tikrai gali būti vertingesnė nei tos, kurios stovi prekybos centrų lentynose.

Ko gero, didžiausia mano silpnybė – virtuvės indai. Bet jeigu savęs nesulaikyčiau ir turėčiau didelių galimybių, neatsispirčiau baldams, tiksliau – kėdėms, nes jos man – architektūriniai kūriniai. Kėdes dažnai konstruoja žmonės, turintys architektūrinį išsilavinimą, o jie visai mato kitaip. Turiu keletą, kuriomis didžiuojuosi, nes sėkmingai ir pigiai radau. Viena tokių – dizainerio Ib Kofod-Larseno kėdė. Ji – mano pasididžiavimas.

Šiuolaikiniai baldai kartais būna labai prastos kokybės arba neįperkami, todėl sendaikčiai – gera alternatyva, nes žinai, kad įsigysi tikrą medį, kokybiškas jungtis. Be to, mid-century stilius dabar labai madingas, o jo pavyzdžių lengva rasti už kelis eurus.

Kokie Jūsų radiniai patys vertingiausi?

Kadangi man labai patinka art deco laikotarpis, ypatingiausias atradimas yra laikrodis, pagamintas 1919 m. Šis laikrodis – tipiškas art deco pradžios daiktas. Žiūrėdamas į jį supranti, kad visos formos atsispindėjo ir architektūroje. Jeigu vertintume pagal piniginę vertę, tai – vertingiausias daiktas, ko gero, būtų dizainerio sero Terenceʼo Conrano „Mclamp“, gaminta 1950–1960 m. Šis stalinis šviestuvas gal ir neatrodo ypatingas, bet, kai pradedi domėtis, kokia jo kaina rinkoje, nustembi, nes vertė – didelė.

Pastebimas augantis susidomėjimas sendaikčiais. Kas jį lemia?

Manau, kad tam įtakos turi ir populiarėjanti tvarumo idėja, apgalvoti pirkiniai, turbūt ir siekis tapti išskirtiniais, nes taip gali parodyti savo stilių, kurti namus su praeities dvasia. Būtent tokį poreikį aš ir jaučiu. Nei mano seneliai, nei tėvai neturėjo baldų ar daiktų, kuriuos galėčiau paveldėti, todėl, kaip mano draugės sako, superku kitų senelių, kitų žmonių daiktus. Įtakos turi ir autentiškumo poreikis. Man norisi, kad namai neatrodytų kaip iš prekybos centro, kad būtų įdomūs.

Kaip manote, koks šiandienis žmonių santykis su daiktais?

Visuomenė vartotojiška. Jau tai, kad mada turi daugiau nei 50 sezonų per metus, daug pasako. Šis faktas šiek tiek gąsdina. Masinis pirkimas rodo, kad mes su daiktais turime savitą santykį – mums labai reikia, bet ir lengvai galime atsisakyti, atiduoti, išmesti, netaisyti, nes neapsimoka. Visuomenės požiūris nėra labai tvarus, tačiau augantis susidomėjimas tvarumu tikriausiai rodo, kad mes keičiamės. Bet, žinoma, sunku kalbėti apie visą visuomenę. Aš nesu išmetusi nė vieno daikto, kurį pirkau sendaikčių turguje. Man širdis neleidžia, todėl jį arba atiduodu, arba parduodu. Siekiu tvarumo, kad jis būtų ne mada, o gyvenimo būdas.