Barselonoje esantys apartamentai išsidėstę per keturis aukštus, bet užima vos 85 kv. metrus. Apleistą pastatą šiuolaikiniais namais paversti pasiryžusi studija „Raul Sanchez architects“ prie šio projekto dirbo aštuonerius metus.

Architektai prisimena, kad per tuos metus tarp dviejų namų įsispraudęs siauras pastatas išgyveno įvairių situacijų: skvoterius, nesutarimus dėl teisės aktų, paskirties keitimą, lėtus ir sudėtingus darbus. Tiesa, užsakovo noras palikti atvertas senų sienų plytas ir naudoti Barselonos namams būdingas hidraulines plyteles išliko nepakitęs.

„Klientas pageidavo šį nedidelį XIX a. pabaigoje Borne rajone esantį keturių aukštų pastatą (vos 20 kv. m kiekviename aukšte) paversti vieta, kurioje būtų galima dirbti ir trumpam apsistoti lankantis Barselonoje. Per šiuos aštuonerius metus pasikeitė ir kliento šeiminė situacija, prie kurios projektas buvo pritaikytas“, – pasakoja architektas Raulis Sanchezas.

Kai jo studija gavo namo rekonstrukcijos užsakymą, pastatas atrodė kaip griuvėsiai: pažeistos grindų pertvaros, laiptai vietomis, o kai kur jų iš viso nebebuvo. Statinio būklė buvo tokia prasta, kad apsiriboti vien tik interjero pokyčiais buvo neįmanoma. Todėl nuspręsta pastatą nugriauti, išsaugant tik fasadus ir pertvaras bei stogą.

Išgriovus perdangas, atsivėrė aukšta liekna pastato figūra, be aiškios tvarkos ir kompozicijos sulipdyta iš įvairių plytų bei akmenų. Architektas R. Sanchezas sako, kad šios aptrupėjusios sienos padiktavo interjero koncepciją. „Šios keturios daugiau nei 15 m aukštį siekiančios sienos – tai pastato istorijos muziejus, kuriame išlikę statybos (arkos, sąramos, laiptai ir sijos) ir naudojimo (betono liekanos, baldai, apmušalai) pėdsakai palikti nepakeisti, eksponuojami visu savo grubumu“, – sako R. Sanchezas.

Naujai suformuotus pastato aukštus remia sijos ir skiriamosios sienos, neliečia nė vieno iš dviejų fasadų. Nuo išorinio fasado pertvaros atskirtos stikline perdanga. Vidinio fasado pusėje, prie laiptų, atsiveria per keturis aukštus einanti tuštuma. Ji sujungia visą interjerą ir atskleidžia pastato aukštį.

Pagal naująjį planą kildami į viršų randame virtuvę, valgomąjį, svetainę, vonios kambarį, drabužinę, miegamąjį ir terasą.

Per visą pastato aukštį driekiasi septyni nerūdijančiojo plieno cilindrai. Šeši iš jų panaudoti elektros, vėdinimo, vandentiekio, ventiliacijos, kanalizacijos ir telekomunikacijų tinklams, o vienas paliktas tuščias – būsimiems poreikiams. Šie vamzdžiai neslepiami, priešingai – eidami per aukštus, jie pasirodo balduose ar grindyse.

Kalbėdamas apie interjero medžiagiškumą, R. Sanchezas teigia siekęs tam tikro rafinuotumo, oponuojančio grubioms sienoms. Todėl virtuvės baldams parinko matinį žalvarį ir baltą marmurą, vonios kambario baldai pagaminti iš šviesios lakuoto medžio plokštės. Grindų apdailai naudotas mikrocementas, plytelių mozaika ir natūralus ąžuolas. Visos šios medžiagos suteikia interjerui šilumos ir spalvų.

Foto galerija:galerija_001:

Foto galerija.: new_000311644_0

Baltai dažyti metaliniai spiraliniai laiptai sukurti kaip laisvai funkcionuojantis elementas. Architektas sako, kad per visą aukštį einanti ir nė karto sienų neliečianti konstrukcija, nevienalytės sienos ir skirtingi žiūros taškai kuria įdomų piranezišką piešinį. Kitos interjero detalės – langų apvadai, konstrukcijų sujungimai – paliktos nepridengtos, nenušlifuotos, kad atrodytų kuo natūraliau.

Per laiptų viršuje esantį stoglangį krentanti šviesa pasiekia žemiausią aukštą. Tarp aukštų esančios stiklinės perdangos atspindi šviesą ir leidžia matyti fasadą ir skirtinguose aukštuose esančias detales.

Pagrindinis keturių aukštų pastato fasadas buvo restauruojamas laikantis griežtų Paveldo departamento nurodymų, sugrąžinant jam praeityje buvusią išvaizdą. Architektai laisviau galėjo interpretuoti tik lauko duris. Sukurtame frontone jie sukūrė trimatį klasikinės hidraulinių plytelių mozaikos dizainą. Iš trijų rūšių aliuminio sukurtas rombų ir trikampių paveikslas slepia duris ir abstrahuoja įėjimą.